(Tęsinys)
Prie SSRS ambasados piketuotojų niekas nepasitinka. Niekas neateina išklausyti pasipiktinimo dėl SSRS veiksmų Lietuvoje. Susirinkusieji tylos minute pagerbia žuvusius prie televizijos bokšto.
Piketuotojų vardu kalba LVKD pirmininkas Eugenijus Petruškevičius. Jis lietuviškai ir lenkiškai aiškina susirinkusiems piketo tikslą, dėkoja visiems, kas atėjo palaikyti lietuvių tautos jos sielvarto ir liūdesio valandą.
Lietuvių delegacijos vardu Petruškevičius skaito SSRS ambasadoriui skirtą protesto laišką.
„Pone Ambasadoriau!
Pavasarį, kai SSRS paskelbė Lietuvos Respublikai ekonominę ir fizinę blokadą, mes susirūpinę šaukėme Lenkijos lietuvių mitingą ir priėmėme Jūsų Prezidentui laišką gerai Jam linkėdami ir draugiškai perspėdami. Tikėjome, kad šitos valstybės vadovai linkę įsiklausyti į paprastų žmonių balsus. Deja. Jūs tada mūsų delegacijos nesiteikėte priimti, laiško savo atsakomybe Jam nepasiuntėte.
Šiandien atvažiavome čia pareikšti savo širdgėlos. Kas 1991 metų sausio 11–13 dienomis atsitiko Vilniuje, Jūs gerai žinote, tik nedrįstate informuoti pasaulio viešosios nuomonės. Su Jumis nesusikalbame ne todėl, kad Jūs ar mes nemokėtume rusų kalbos. Nesusikalbame, nes Jūs nežinote, ką reiškia žmogiškasis skausmas. Mes norime pareikšti tik tiek, kad krauju susitepęs Jūsų Prezidentas mums jau nėra dialogo partneris. Nepasislėps Jis ir už Nobelio premijos šydo.
Atėjome kartu dar pareikšti, kad ne Lietuva ardo gal ir gražią Tautų Sąjungos idėją – ją visu brutalumu ardo ciniškas Jūsų vadeivų melas ir brutaliausi Jūsų kariaunos veiksmai. Iš nuotakos meilės prievarta nepasiimsite!
Piketo dalyviai“
Mitinge norinčių pasisakyti yra daug, tarp jų Lenkijos senatorius Ryszard Reiff.
„Vyksta kova už nepriklausomybę, – tikina jis. – Mes su Jumis. Šitai patvirtino Seimas ir Senatas. Bet visų pirma šitai patvirtina tie trys, kurie nuvažiavo ir dabar stovi šalia Jūsų Prezidento. Tai pasiuntiniai Michnik ir Dowgiałło bei senatorius Celiński. Nėra didelė gudrybė čia kalbėti apie lenkų-lietuvių bičiulystę. Reikia ją paliudyti. Krikščioniškoji doktrina žino, ką tai reiškia. Tai yra faktai ir veiksmai – dabartinėje padėty antspauduojami sava gyvastim.
Bet be šios reikšmingos bičiulystės bendrosios nepriklausomybės vardan yra ir kitas aspektas – aspektas platesnis: Jūsų nepriklausomybė, kaip ir mūsų nepriklausomybė, nėra nukreipta nė prieš vieną tautą, taigi ji nenukreipta ir prieš rusų tautą. Dargi atvirkščiai. Tai kelias į bičiulystę virš sistemos, kuri supriešino tas tautas ir pavergė jas pačiai totalitariausiai sistemai. Štai kodėl kelias į nepriklausomybę yra demokratija ir atgavimas visiškos laisvės tvarkytis savo namuose pagal savus dėsnius.
Pagaliau norėčiau iškelti ir trečią aspektą. Kaip jau kalbėjau apie tam tikrą regionalumą, taip norėčiau kalbėti ir apie bendražmogiškas vertybes. Čia, šitoje vietoje, tegu išgirsta mus net tie, kas gyvena šiuose rūmuose už mūsų, šiandien taip standžiai užsidarę. Negali supervalduva, savo žinioje turinti tokią baisią niokojimo jėgą, nesivadovauti bendražmogiškomis vertybėmis. Tai pirminė pareiga vyksnių procesui. Negali būti taip, kaip rašė Zbigniew Brzeziński, kad toliau tęstųsi ta vienmatė supervalduva, siekianti tik militarinės ar policinės prievartos. Pats laikas atsikvošėti ir atsisakyti tų sistemos reliktų, kurie gresia kiekvieno žmogaus gyvybei, kiekvienos tautos teisėms. Manau, kad lietuvių išbandymas ir yra tas išbandymas, kuris turi pasaulinės reikšmės. Todėl visi suvokiame, kad šis jų kelias turi būti tas kelias, kuris ir veda į jų laisvę.
Tegyvuoja nepriklausoma lietuvių tauta!“
Ukrainiečių sąjungos pirmininkas Ježi Rej perskaito laišką Lietuvos AT pirmininkui Vytautui Landsbergiui bei Ukrainiečių sąjungos politinį pareiškimą, kuriame išsakomas solidarumas su lietuvių tauta jai sunkiomis valandomis.
Piketo dalyviai prie SSRS ambasados tvoros uždega žvakutes, o dr. Bronius Makauskas primena žuvusiųjų pavardes bei trumpas jų biografijas. Po tylos minutės mitinguotojai gieda „Marija, Marija“ bei Lietuvos himną.
Mitingo dalyvis Algis Uzdila taip prisimena tuos įvykius: „Lenkai, kurie sekė mūsų elgseną, negalėjo atsistebėti tuo baltišku santūrumu, tuo šaltakraujiškumu, tuo iš rimties smelkiančiu išdidumu. Jie pratę prie kitokių demonstracijų, prie kitokio aistrų veržlumo. Jiems būtų buvę visai normalu, jei mes būtume lipę per tvoras ir mėginę riksmu šturmuoti šeimininkų ramybę.“[1]
Piketo dalyviai patraukia į Varšuvos lietuvių draugijos būstinę, kur sušaukta spaudos konferencija. Draugijoje susirenka nemažas lenkų žurnalistų būrys. Vieni klausinėja apie įvykius prie televizijos bokšto, kitiems rūpi ateities perspektyvos bei būsimų Lenkijos– Lietuvos santykių raida. Dr. Bronius Makauskas lenkų žurnalistams primena, kad Lietuva laukia Lenkijos vyriausybės pripažinimo, kaip laisvos ir suverenios valstybės. Šiuo metu tai yra svarbiausia, ką Lenkija Lietuvai gali gero padaryti.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] Uzdila A. Varšuva solidari. „Aušra“, 1991, 2 nr.
