Iš Senųjų Alksnėnų Tumelių šeimos kamieno (6 dalis)

0

AGNĖ KARČIAUSKAITĖ-JANKAUSKIENĖ, punskas.pl

Remtasi Birutės Pacenkaitės-Šnarienės pasakojimais.

Birutė Pacenkaitė-Šnarienė (1921–2016)

Birutė Pacenkaitė-Šnarienė su seserimi Natalyte

Baigusi Punsko pradinę mokyklą, 1935 metais Birutė kartu su seserimi Agniete išvyko į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Ją baigė 1941 m. gegužę, kai prasidėjo karas. Ne visus metus mokėsi Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. Užėję vokiečiai uždarė universitetą ir mokslai nutrūko. Kurį laiką dirbo konservų fabrike sekretore, o vėliau vokiečių įstaigoje vertėja. Baigiantis karui ir artėjant frontui, iš šio darbo išėjo ir išvažiavo į Krekenavą, kur buvo atitremti tėvai su jaunesnėmis seserimis iš Punsko.

Nuo pat vaikystės Birutė svajojo apie teatrą. Vaidino mokyklos vakarėliuose, pati kūrė vaidinimėlius ir vaidino su vaikais ganydama. Būdama Krekenavoje, sužinojo apie Panevėžio dramos teatrą, kad jis kviečia jaunus žmones į teatro studiją. Nuvažiavo ir buvo priimta. Pabuvusi jame metus, sumanė toliau mokytis. Paliko teatrą, išvažiavo į Vilnių ir įstojo į Pedagoginio instituto Pedagogikos-psichologijos fakultetą. Jį baigė 1949 metais ir buvo palikta dėstytoja tame pačiame institute. Tačiau KGB suėmus seserį Agnę, atleista iš dėstytojos pareigų kaip nepatikima tarybinei santvarkai. Rudenį pasiprašė darbo Vilniaus 2-ojoje mergaičių vidurinėje mokykloje, vėliau pavadintoje Salomėjos Nėries vardu. Vienerius metus dirbo pradinėse klasėse, o vėliau dėstė psichologiją ir logiką vyresnėse klasėse. Tačiau po kelerių metų šie dalykai buvo išmesti iš mokyklų programų, ir ji toliau dėstė tik lietuvių kalbą. Dar kurį laiką vadovavo Pedagoginio instituto studentams, atliekantiems praktiką šioje mokykloje. Be dėstomo dalyko, ji užsiėmė dar ir savo mėgstama veikla – vadovavo mokinių dramos būreliui, kuris dažnai laimėdavo gana aukštas vietas konkursuose. Mokykloje išdirbo iki 1979-ųjų.

1950 metais Birutė ištekėjo už Jono Šnaro, kuris atvyko į Vilnių iš Žemaitijos, iš Kuršėnų. Čia jis gavo darbo kurčiųjų mokykloje-internate. Pradžioje dirbo auklėtoju, vėliau mokytoju ir pagaliau direktoriaus pavaduotoju mokslo reikalams. Bedirbdamas baigė Šiaulių pedagoginiame institute defektologijos mokslus ir įsigijo oligofreno (protiškai atsilikusių vaikų mokytojo) ir logopedo (turinčių kalbos defektų vaikų mokytojo) specialybes. Maskvoje įsigijo surdopedagogo (kurčiųjų mokymo) ir akupedo (akustikos kurčiųjų mokykloje) specialybes. Mokykloje dirbo labai sėkmingai, įvedė nemažai naujovių darbe su kurčiaisiais. Buvo mylimas mokinių ir gerbiamas bendradarbių. Savo patirtį apibendrino. Parašė keletą vertingų darbų apie kurčiuosius, jų auklėjimą ir mokymą. Kai kurie darbai buvo paskelbti pedagoginėje spaudoje. Išėjęs į pensiją, kartu su žmona keletą metų dirbo Knygų rūmuose. Vėliau rūpinosi jau tik savo sodu. Visus stebino kruopštumu ir išradingumu. Laisvu laiku daug skaitė, domėjosi poezija ir filosofija. Užrašinėjo ir savo apmąstymus. 2007 metais rimtai susirgo ir mirė. Palaidotas Vilniaus Sudervės kapinėse.

Grupė „Hiperbolė“. Arvydas Šnaras – antras iš kairės

Birutė ir Jonas susilaukė dviejų sūnų Arvydo ir Marijaus. Abu jie mokėsi Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. Vaikystėje ir jau būdami jaunuoliai dainavo „Ąžuoliuko“ chore. Kartu mokėsi ir groti: Arvydas pianinu, Marijus smuiku. Arvydas, baigęs mokyklą, įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (automobilių ir autoūkio specialybė). Baigęs šiuos mokslus, jis įsigijo inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją. Įsidarbino Lietuvos radijo ir televizijos komitete žurnalistu technikos klausimais. Dar bestudijuodamas pradėjo domėtis estradine muzika. Su bendraminčiais draugais dalyvavo estradinėje grupėje „Hiperbolė“, buvo būgnininkas. Bet tuo metu atsitiko nelaimė – Arvydas susižeidė akį. Nutolo nuo žurnalistikos ir ėmėsi darbo pagal savo specialybę – automobilių remonto. Pradėjo labiau domėtis naujovėmis automobilių remonto srityje. Vėliau dirbo vadybininku, technikos direktoriumi UAB Finnsa. 1978 metais vedė žurnalistę Birutę Litvinaitę. Su žmona susilaukė sūnaus Jorigio.

Marijus Šnaras

Marijus, baigęs aštuonias klases, įstojo į Aukštesniąją Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, styginių klasę. Ją baigęs, mokslus tęsė Vilniaus konservatorijoje. Baigdamas įsigijo smuikininko atlikėjo ir pedagogo specialybę. Dar besimokydamas Tallat-Kelpšos mokykloje, pradėjo groti ir dainuoti Mataičio vadovaujamame folkloro ansamblyje. Vėliau pats kūrė dainas ir instrumentinę muziką spektakliams, dainavo ir grojo savo sukurtame estradiniame ansamblyje ir V. Kernagio vadovaujamame „Dainos teatre“. Pats išmoko groti klasikine gitara. Ilgus metus grojo kompozitoriaus Klovos vadovaujamame folkloro ansamblyje ir Foko vadovaujamoje grupėje „Sutaras“. Kartu su jais gastroliavo įvairiose užsienio šalyse: Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Islandijoje, Amerikoje, Norvegijoje, Švedijoje, Kinijoje ir kt. Buvo gabus ir dailei – piešė, drožinėjo iš medžio, labai domėjosi gamta, norėjo būti girininku. Kaime užveisė jauną sodą, pasodino beržų alėją, spygliuočių giraitę. 1980 metais vedė žurnalistę Viktoriją Stundytę, su ja susilaukė sūnaus Povilo.

Elena Pacenkaitė-Bergienė (1924–1999)

Danutė, Natalytė ir Elena Pacenkaitės

Petro ir Agnietės dukra Elena baigė Punsko mokyklą ir kurį laiką gyveno namuose su tėvais. 1941 metais kartu su visa šeima buvo prievarta iškeldinta iš Punsko ir atvežta į Lietuvą, į Krekenavos miestelį Panevėžio rajone. Čia susipažino su Krekenavos laikrodininku Alfonsu Bergu ir, būdama dar tik 17 metų, už jo ištekėjo. Esant gana dideliam metų skirtumui, gyvenimas šeimoje nebuvo laimingas. Elena, neturėdama didesnio išsilavinimo, bandė dirbti įvairiose srityse: mezgykloje, vaistinėje, vaikų darželyje, kultūros namuose. Visą laiką lavinosi, įsigijo kino mechanikės specialybę. Būdama labai tvarkinga ir pareiginga, visų darbdavių buvo mylima ir gerbiama. Ypač pasižymėjo savo meno gebėjimais: labai gražiai mezgė, siuvinėjo, margino margučius. Baigė kulinarijos kursus ir tapo puikia kulinare, buvo kviečiama ruošti pobūvius mokyklos abiturientams. Visą laiką pati lavinosi, sekdama spaudą, skaitydama knygas.

Įdomi ir Elenos vyro Alfonso Bergo kilmė. Netoli Linkuvos – Titoniuose, paskui Pamūšyje – gyveno Latonų šeima. Tamošius ir Ieva (Masiulytė) Latonai turėjo devynis vaikus: Kazimierą (sūnų), Joną, Eleonorą, Klemensą, Konstanciją, Eleną, Nataliją, Kazimierą (dukrą) ir Mykolą. Natalija Latonaitė 1905 metais ištekėjo už Jono Bergo ir tapo Bergiene. Tas Bergas, matyt, buvo latvis, nes atvyko čia iš Latvijos. Buvo stambus, tvirtas, jau vyresnio amžiaus vyras. Natalija jam buvusi antroji žmona. Jonas Bergas turėjo didelį malūną, kuris ir maitino visą šeimą. Bergai susilaukė trijų vaikų – Kazimiero, Alfonso ir Elžbietos. Kai vaikams buvo 11, 9, 6 metai, 1918-aisiais, mirė tėvas Jonas Bergas. Motina Natalija Bergienė su vaikais persikraustė gyventi į savo sesers Kazimieros Pakalnienės ūkį į Veselkiškes.

Natalijos Bergienės sesuo Kazimiera buvo ištekėjusi už Jurgio Pakalnio, kuris Veselkiškėse turėjo 7 ha žemės. Pakalniai augino šešis vaikus. Į savo šeimą jie priėmė ir Natalijos Bergienės vaikus Kazimierą, Alfonsą ir Elžbietą. Vyriausiasis Pakalnių sūnus Jonas (tuo metu jam buvo 34 metai) tapo Natalijos vaikų globėju. Jais rūpinosi kaip savais.

Taigi Alfonsas Bergas nuo pat vaikystės patyrė beveik našlaičio dalią. Jis ypač susidraugavo su Pakalnių sūnumi Leopoldu, kurį namiškiai vadino Polce. Tai buvo labai sumanus, darbštus vyrukas, nagingas meistras – taisė laikrodžius, turėjo kuliamąją mašiną. Prie jos dirbo ir vyresnysis Alfonso brolis Kazimieras. Alfonsas taip pat mėgo techniką ir dažnai kartu dirbdavo prie tos kuliamosios. Abudu su Polce mėgo ką nors meistrauti. Buvo sugalvoję net nusikaldinti pinigų – monetų. Alfonsą globėjai leido mokytis į Dotnuvą, visaip jį šelpė.

Pakalnių šeima garsėjo ne tik gerais meistrais, bet ir muzikantais. Vyrai buvo susiorganizavę dūdų orkestrėlį. Jame dūdą pūtė ir Alfonsas, ir jaunėlis Pakalnių sūnus Juozas, kuris vėliau baigė muzikos mokslus Klaipėdoje, Kaune, o paskui studijavo Leipcige ir tapo žymiu dirigentu, pianistu, fleitistu ir kompozitoriumi. Jis yra sukūręs daug žymių muzikos kūrinių, buvo puikus pedagogas ir kūrėjas. Karo metais (1948) KGB nužudytas Vilniaus senamiestyje.

Alfonsas Bergas, įsigijęs laikrodžių techniko ir auksakalio specialybę, dirbo įvairiose Šiaurės Lietuvos vietovėse. Pagaliau atvyko ir į Panevėžio apskritį, Krekenavos miestelį. Čia įsigijo nedidelę laikrodžių parduotuvėlę ir apsigyveno. Karo metais krautuvėlės neteko. Gavo ryšininko darbo pašte. Vėliau gavo licenciją nuosavai dirbtuvėlei. Tuo laiku (1941 metais) į Krekenavą atvyko iš Lenkijos, iš Punsko, ištremta Pacenkų šeima. Alfonsas susipažino su Pacenkų dukra Elena ir ją vedė. Pasistatė namą ir toliau garsėjo ne tik Krekenavoje, bet ir apylinkėse kaip geras laikrodininkas ir visokios technikos meistras.

Alfonsas Bergas su sūnumi Gintautu

Gyvenęs nelengvą gyvenimą, Alfonsas sirgo plaučių tuberkulioze. Gydėsi ligoninėje, sanatorijose ir sulaukė gana gražaus amžiaus. Palaidotas Krekenavos kapinėse.

Elena ir Alfonsas susilaukė trijų vaikų: sūnaus Gintauto bei dvynukų Vytauto ir Virginijos. Gintautas mokėsi Krekenavos vidurinėje mokykloje, paskui Vilniuje baigė elektrotechnikos technikumą, įgydamas energetiko specialybę. Atitarnavęs armijoje, grįžo į Vilnių ir pradėjo dirbti kino mechaniku „Pergalės“ kino teatre ir kituose teatruose. Paskui dirbo vyr. energetiku žemės ūkio mašinų remonto ir statybos treste Trakų Vokėje, dar vėliau – sanatoriniuose poilsio namuose „Aušra“ direktoriumi. Panaikinus tuos poilsio namus, kurį laiką dirbo automašinų remonto dirbtuvėse. Pagaliau su žmona Janina įkūrė savo įmonę – kavinę „Plieno paukštis“. Žmona Janina Babilaitė buvo baigusi anglų kalbą universitete ir ėjo atsakingas pareigas gamybos įmonėse.

Gintautas ir Janina susilaukė dviejų dukrų – Linos ir Rasos. Lina baigė vidurinę mokyklą ir toliau mokėsi kirpėjos amato. Vėliau baigė neakivaizdiniu būdu Vilniaus elektromechanikos kolegiją. Ištekėjo už Dzido Vaitkaus, kuris dirbo Vyriausybės apsaugoje. Dzidas ir Lina susilaukė trijų vaikų – sūnų Džiugo ir Skomanto bei dukters Ugnės. Kita Gintauto ir Janinos dukra – Rasa, baigusi vidurinę mokyklą, studijavo ir baigė politologiją Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Vėliau mokėsi Anglijoje ir Airijoje.

Bergų dvynukai Vytautas ir Virginija mokėsi Krekenavos vidurinėje mokykloje. Virginija vėliau įstojo į Vilniaus prekybos mokyklą, ją baigė ir dirbo įvairiose prekybos įmonėse. Ištekėjo už muzikanto Prano Sadausko ir su juo susilaukė dukros Vaidos. Tačiau vyras tais pačiais metais žuvo autoavarijoje. Po keleto metų Virginija ištekėjo už psichologo Drąsučio Jauros ir su juo susilaukė sūnaus Roko. Dukra Vaida baigė buhalterijos mokslus. 2008 metais ji ištekėjo už Audriaus Darbaičio.

Vytautas, baigęs vidurinę mokyklą, buvo įstojęs į Vilniaus inžinerinį statybos institutą, bet dėl sveikatos jo nebaigė. Būdamas labai gabus, dirbo Vilniaus kuro aparatūros gamykloje prie labai tikslių staklių. Panaikinus šią gamyklą, pradėjo dirbti staliumi žemės ūkio remonto ir statybos treste Trakų Vokėje. Vytautas vedė prekybininkę Janiną Augulytę, buvusią savo mokslo draugę. Jie susilaukė sūnų Lauryno ir Justino. Laurynas baigė Aukštąją karo akademiją ir tapo karininku. Jis dalyvavo taikos misijoje Balkanuose. Vedė Kristiną Kleponytę ir su ja susilaukė sūnaus Manto.

Danutė Viktorija Pacenkaitė

Danutė Pacenkaitė-Lapienė ir Juvencijus Lapė su vaikais Kęstučiu ir Jūrate

Danutė Viktorija Pacenkaitė mokėsi Punsko mokykloje. 1941 metais kartu su tėvais atvažiavo į Krekenavą ir tęsė mokslą Krekenavos mokykloje. Tačiau čia jai buvo sunku priprasti prie naujų žmonių ir gyvenimo sąlygų, todėl brolio Petro padedama persikėlė mokytis ir gyventi į Panevėžį. Pasibaigus karui, su seserimi Agniete išvyko į Vilnių ir įstojo į 2-ąją vidurinę mokyklą, kuri vėliau buvo pavadinta Salomėjos Nėries vardu. Gyveno bendrabutyje, o paskui su seserimis Agniete ir Birute nuomojamame bute. Baigusi mokyklą, studijavo Vilniaus universitete gamtos mokslus. Baigusi dirbo Vilniaus pedagoginio instituto bibliotekoje. 1952 metais ištekėjo už Juvencijaus Lapės. Jis ką tik buvo baigęs psichologijos mokslus Vilniaus pedagoginiame institute ir 1952-aisiais pradėjo direktoriauti Rusnės kurčiųjų mokykloje-internate. Netrukus pas jį išvažiavo ir Danutė. 1953 metais abu grįžo į Vilnių. Vyras pradėjo dėstyti, vėliau dirbti Vilniaus pedagoginio universiteto Pedagogikos katedroje. Dar kurį laiką dirbo Kauno Vytauto Didžiojo universitete ir Teisės akademijoje Vilniuje. Paskelbė daug straipsnių psichologijos klausimais, skaitė nemažai paskaitų. Jam suteiktas mokslų daktaro laipsnis ir paskirta eiti docento pareigas.

Danutė Viktorija ir Juvencijus Lapės susilaukė sūnaus Kęstučio ir dukters Jūratės. Vaikai mokėsi Vilniaus 22-ojoje vidurinėje mokykloje. Paskui Kęstutis įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (automobilių ir autoūkio specialybė). Baigęs tapo geru automobilių specialistu, inžinieriumi automechaniku. Vedė Gintarę Venskevičiūtę, kuri baigė biologijos mokslus. Kęstutis ir Gintarė susilaukė sūnaus Vytauto ir dukters Rasos.

Jūratė po vidurinės mokyklos pasirinko studijuoti mediciną. Baigusi šiuos mokslus, įsigijo rentgenologės specialybę. Po ordinatūros buvo paskirta tomografe prie pirmojo Lietuvoje tomografo Vilniaus Santariškių ligoninėje. Vėliau kurį laiką dirbo tomografe Vilniaus universitetinėje greitosios pagalbos ligoninėje, paskui vėl buvo pakviesta į Santariškių ligoninę šioms pareigoms. Jūratė parašė ir apgynė mokslinį darbą apie žmogaus smegenų kraujagyslių susirgimus, diagnozuojamus tomografu. Jai suteiktas šios srities mokslų daktarės laipsnis. Jūratė ištekėjo už inžinieriaus Algio Dementavičiaus ir su juo susilaukė sūnaus Dariaus bei dukters Kamilės.

Juozo Pacenkos šeima

Juozas Pacenka gana ilgai gyveno savo namuose kartu su tėvu Jonu Pacenka ir broliu Petru. Galbūt brolio paveiktas, jis tapo dideliu patriotu, užsirašė į lietuvių savanorius ir aktyviai kovojo su lenkais, kurie visokiais būdais stengėsi išnaikinti Punske gyvenančius lietuvius. Kartą nušovęs lenkų policininką turėjo ilgai slapstytis, nes už tai galėjo patekti į kalėjimą. Tik po 1920-ųjų amnestijos grįžo į normalų gyvenimą. Kartu su tėvu Jonu padėjo Petro žmonai Agnietei tvarkytis ūkyje, kadangi jos vyras Petras buvo labai užsiėmęs visuomenine veikla (dirbo viršaičiu, buvo Blaivybės draugijos pirmininkas). Tik 1937 metais Juozas vedė Anelę Pečiulytę iš Pelelių ir atsiskyrė nuo Petro šeimos. Kitapus kelio, ant jam paskirto lauko, pasistatė nedidelę trobelę ir su žmona bei tėvu persikėlė ten gyventi. Susilaukė sūnaus Algio ir taip gyveno iki 1941-ųjų, kada prievarta kartu su Petro šeima buvo iškeldinti į Lietuvą. Gyventi gavo Upytėje esančiame sename dvare su Punsko Čėplų šeima. Iš čia persikėlė į Pociūnėlius už Krekenavos, į tuščią sodybą. Tėvas Jonas Pacenka Upytėje persišaldė, susirgo ir mirė. Palaidotas Upytės kapinėse.

Pociūnėliuose gyvendami Juozas ir Anelė Pacenkos susilaukė dviejų dukterų – Teresės ir Alytės. Sunku buvo čia gyventi. Sodyba apsupta miškų. Naktimis ateidavo partizanai ir reikalaudavo visokio maisto. Dienomis atvykdavo iš Krekenavos tarybiniai gynėjai, kurie reikalaudavo išduoti partizanus, visaip kankindavo, mušė. Kadangi dėdė nepažinojo vietinių gyventojų (tai jam svetimos vietos), negalėjo jų ir išduoti. Taip iš abiejų pusių kankinamas dėdė pasiligojo ir, būdamas tik 50 metų, mirė. Palaidotas Krekenavos kapinėse. Likusi našlė, Anelė Pacenkienė kurį laiką gyveno pas dukrą Kėdainiuose. Kita dukra Alytė buvo įsikūrusi Jonavoje. Sūnus Algis yra statybininkas ir gyvena Panevėžyje. Motina palaidota Kėdainiuose.

Jono Pacenkos dukra Katrė ištekėjo už Dominyko Staskevičiaus iš Trakiškių. Tai buvo labai geras žmogus, bet neturtingas ūkininkas, todėl Katrės gyvenimas nebuvo lengvas. Katrė ir Dominykas susilaukė keturių dukterų – Katrės, Leokadijos, Bronės ir Genutės bei dviejų sūnų – Petro ir Juozuko. Katrė ir Leokadija ištekėjo ir išėjo iš namų. Leokadija labai jauna mirė. Palaidota Punsko kapinėse. Ūkininkauti liko sūnus Petras, nes tėvas Dominykas gana jaunas mirė. Namuose liko dar Bronė ir Genutė bei mažiausias vaikas Juozukas. Genutė, baigusi mokslus prekybos mokykloje, ištekėjo ir išvyko gyventi ir dirbti kažkur už Suvalkų.

1941 metais, kaip ir daugelis lietuvių, buvo ištremti į Lietuvą. Juos apgyvendino kažkur Marijampolės apylinkėse. Petras su savo šeima liko ir toliau gyventi Lietuvoje. Į Lenkiją, į savo namus, grįžo tik mama su dukra Brone ir sūnumi Juozuku. Bronė parsivežė ir savo dukrelę Laimutę. Visi ėmėsi tvarkyti apleistą ūkį. Laimutė ištekėjo ir kartu su savo vyru gražiai ūkį atstatė. Netrukus visi galėjo džiaugtis nauju gyvenimu, vaikus leisti į mokslus. Mama Katrė Staskevičienė, pavargusi nuo sunkaus gyvenimo, mirė. Gana ilgai pasidžiaugusi savo dukros Laimutės gyvenimu, iškeliavo iš šio pasaulio ir Bronė. 2006 metais mirė ir Juozukas. Visi jie palaidoti Punsko kapinėse.

(Pabaiga)

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia