AGNĖ KARČIAUSKAITĖ JANKAUSKIENĖ, punskas.pl
Remtasi Birutės Pacenkaitės-Šnarienės pasakojimais
III. Iš Pacenkų šeimos istorijos
Iš 1883 metų dokumento žinome, kad Punsko miestelyje, prie kelio, einančio į Kreivėnus, gyveno Vincas Pacenka. Jis turėjo žemės, vadinamąjį daržą – ilgą, siaurą žemės juostą. Panaikinus baudžiavą, po žemės reformos visi miestelio gyventojai buvo išskirstyti į vienkiemius. Ir Pacenkos persikėlė į naują vietą. Taip buvę miestelio gyventojai, turėję žemės, sudarė atskirą kaimą, kurį pavadino taip pat Punsku. 1891 metais Vincas Pacenka savo ūkį užrašė sūnui Jonui. Kitam sūnui Aleksandrui priklausančią dalį sūnus Jonas turėjo išmokėti pinigais. O dukterį Agotą išleido už Juozo Lukaševičiaus iš Šaltėnų. Jonas Pacenka vedė Rožę Tumelytę iš Punsko Tumelių, kurie įsikūrė vienkiemyje visai šalia Pacenkų. Tumelių ūkyje šeimininkavo Rožės brolis Juozas Tumelis – labai šviesus žmogus, aktyviai reiškęsis Punsko lietuvių veikloje. Juozas Tumelis turėjo tris sūnus Joną, Antaną ir Juozą bei dukrą Katrę. Dukrą išleido į marčias į Seinų apylinkes, o ūkį tvarkyti pavedė sūnui Jonui. Juozuką leido mokytis į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Antanas liko namuose. Jis buvo šlubas, todėl nelabai darbingas. Jonas vedė ir susilaukė sūnaus Romo bei dukters Julės. Dukra Julė ištekėjo ir kaimynystėje, ant buvusio žydo lauko, pasistatė trobas.
Punsko Tumelių Rožė Tumelytė ištekėjo už kaimyno Jono Pacenkos ir tapo Pacenkų marčia. Jie susilaukė sūnų Petro ir Juozo bei dukters Katrės. Dukterį išleido už Dominyko Staskevičiaus iš Trakiškių. Sūnui Petrui užrašė ūkį. Vėliau nedidelę dalį žemės užrašė ir sūnui Juozui.
Agnietė, kilusi iš Senųjų Alksnėnų Tumelių, beveik varu buvo išvaryta už Petro Pacenkos. Nors šis buvo pamokytas ir gerai žinomas Punsko krašto veikėjas bei rašė gražius laiškus, Agnietės širdis nelabai prie jo linko. Ją kvietė broliai į Ameriką, jau net laivakortę buvo atsiuntę. Ten ji tikėjosi surasti tikrąją laimę, bet prieštarauti savo gerajam tėveliui negalėjo (mama jau buvo mirusi). Taigi ištekėjo už Petro Pacenkos. Uošvė Rožė Pacenkienė labai meiliai priėmė marčią, ir visą laiką abidvi gražiai sugyveno. Agnietė buvo gera dainininkė, giedojo bažnytiniame chore, vaidino Punske rengiamuose vaidinimuose, visada buvo linksma, gyva. Tačiau darbas nemažame ūkyje anaiptol jos nedžiugino, nes vyras labiau buvo užsiėmęs visuomenine veikla, o ne ūkiu. Senelis Jonas Pacenka taip pat nebuvo pernelyg geras ūkininkas. Jis labiau mėgo smuikeliu groti arba iš medžio visokius gražius daiktus drožinėti.
Petras Pacenka tuo metu buvęs šviesiausias Punsko žmogus. Jis buvo mokęsis rusiškoje mokykloje, gerai mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų bei rusų kalbas, gerai skaitė ir rašė. Taigi buvo apsišvietęs, energingas, veiklus. Jau 1914 metais dalyvavo įvairioje visuomeninėje veikloje: rinko knygas, steigė knygyną, buvo išrinktas Blaivybės draugijos Punsko skyriaus pirmininku. Vėliau, 1918 metais, įkūrė Punsko valsčių ir buvo išrinktas pirmuoju jo viršaičiu, vadinamu vaitu. Bendradarbiavo spaudoje, rašė straipsnius ir eilėraščius į tuo metu ten ėjusį laikraštį „Šaltinis“. Organizavo blaivininkų mitingus, ragino žmones šviestis. Kartu su kitais Punsko vyrais įkūrė lietuvišką kooperatyvą „Dzūkas“. Pats tvarkė jo buhalteriją. Buvo labai reiklus ir teisingas.
1920 metais Punską užvaldžius lenkams, Punsko valsčius persikėlė į Lietuvą – pradžioje Radziuškes, vėliau Sangrūdą. Ten viršaitis toliau dirbo ir naktimis retkarčiais aplankydavo namus ir šeimą. Kaip tik tuo metu Pacenkos statėsi naują trobą, todėl žmonai Agnietei, likusiai vienai, buvo labai sunku. Be to, lenkai visą laiką ieškojo buvusio viršaičio, visaip tardė ir kankino šeimą. Kadangi Punskas ir toliau liko Lenkijos pusėje, viršaitis Petras Pacenka pagaliau paliko valsčių Sangrūdoje ir grįžo namo. Mat Lenkijoje tuo metu buvo paskelbta amnestija, ir visi „nusikaltusieji“ Lenkijos valdžiai galėjo grįžti namo. Sangrūdoje atsidūręs valsčius dar beveik iki Antrojo pasaulinio karo buvo vadinamas Punsko valsčiumi.
Petras Pacenka, grįžęs namo, ir toliau domėjosi Punsko lietuvių gyvenimu, skleidė šviesias mintis. Žmonės labai jį gerbė, kreipdavosi įvairiais reikalais, tikėdamiesi gero patarimo. Ir 1941 metais, kai lietuviai prievarta buvo iškeldinami iš savo namų į Lietuvą, jie laukė, ką pasakys buvęs viršaitis ir kaip patars elgtis. Kadangi nesutinkančius išvykti vokiečiai sodino į kalėjimą arba vežė į Vokietiją, Petras Pacenka nutarė geriau važiuoti į Lietuvą, ypač kad ten jau gyveno ir mokėsi dvi dukros ir sūnus. Petro Pacenkos šeima buvo atgabenta į Krekenavą Panevėžio apskrityje, o brolio Juozo šeima – į Upytę. Pradžioje Petro šeima apgyvendinta buvusiuose vokiečio namuose, bet prasidėjus karui ir frontui besikeičiant, išvaryta ir turėjo prieglaudos ieškoti pas kaimynus. Pagaliau ilgesniam laikui apsistojo buvusiame tuščiame dvarelyje Krekenavos pakraštyje. Frontui pajudėjus į vakarus, sūnus Petras vargais negalais grįžo į tėviškę, ten pradėjo ūkininkauti ir laukti sugrįžtant tėvų. Jie kurį laiką dar gyveno Vilniuje su dukters Birutės šeima, o 1956 metais sugrįžo į Punską. Bet tą pačią naktį tėvą ištiko insultas, jis buvo suparalyžiuotas ir po savaitės mirė. Palaidotas Punsko kapinėse. Mama Agnietė Pacenkienė dar trejetą metų gyveno tėviškėje pas sūnų Petrą, o paskutinius kelerius metus praleido savo tėviškėje pas sūnėną Viktorą Jankauską (Kreivėnuose), kur 1959 metais ir mirė. Palaidota Punsko kapinėse šalia savo gerosios uošvės Rožės Pacenkienės ir vyro Petro.
Petras ir Agnietė Pacenkos susilaukė penkių dukterų – Agnietės, Birutės, Elenos, Danutės Viktorijos, Natalijos ir sūnaus Petro. Jauniausioji Natalytė mokėsi Punsko mokykloje, vėliau Krekenavos vidurinėje. Buvo labai gabi, linksma, bet būdama tik 16 metų susirgo tuberkulioziniu meningitu ir mirė. Palaidota Krekenavos kapinėse.
Vyriausioji Agnietė Pacenkaitė (1916–1999)
Vyriausioji Agnietė buvo labai gabi, linkusi į mokslus, meną, muziką, todėl tėvai nutarė ją leisti į Vilnių mokytis Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Baigusi gimnaziją, metus studijavo Vilniaus universitete biologiją, bet šis mokslas jai nelabai patiko. Todėl kitais metais išvažiavo į Varšuvą, į Aukštąją dailiojo siuvimo mokyklą. Tačiau kilęs karas sutrukdė tolesnius mokslus. Agnietė grįžo į Vilnių ir studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbą. Baigusi dirbo Švietimo ministerijoje ir dėstė mokykloje. 1946 metais buvo paskirta Vilniaus kurčiųjų mokyklos-internato direktore.
Prasidėjo didelių darbų ir rūpesčių dienos. Mokyklos patalpos – senas medinis namas, kuriame buvo įsikūrę saleziečiai vienuoliai. Sunkūs pokario metai. Rūpėjo našlaičius gražiau aprengti, geriau pavalgydinti. O iš kur imti darbuotojus, kurie mylėtų tuos vaikus, rūpestingai dirbtų? Mokykloje buvo tik du tikri darbo su kurčiaisiais specialistai. Į talką Agnė pasikvietė seserį Birutę (tuo metu psichologijos studentę), pusseserę Leokadiją, buvusią bendramokslę Marytę, o į virtuvę prikalbino kelias buvusias vienuoles. Auklėtojais ir mokytojais priėmė kelis studentus, našle likusią buvusio Lietuvos karininko žmoną ir du tikrus karininkus, kurie tuo metu gyveno svetimais vardais ir pavardėmis. Mokytoju dirbo buvęs Lietuvos teisėjas. Vaikų sveikata rūpinosi labai atsidavusi vaikų gydytoja Ambrozaitienė. Medicinos seselė globojo ne tik šiuos vaikus, bet kuo galėdama padėjo ir pogrindyje veikiantiems žmonėms. Agnė, tapusi direktore, rūpinosi, kad darbuotojai, neturintys reikalingo išsilavinimo, mokytųsi ir kitaip šviestųsi. Vieni jau studijavo neakivaizdiniu būdu, kiti mokėsi kursuose ir seminaruose. Visi darbuotojai buvo dėkingi direktorei už visokeriopą pagalbą ir labai rūpestingai dirbo. Mokykloje darbuotojai ir kurtieji vaikai jautėsi lyg savo namuose, tarsi būtų viena šeima. Visi lankėsi teatruose, dalyvavo išvykose į įžymias vietas ir gamtą, rengė vakarus su įdomia programa. Visa tai, matyt, nepatiko sovietų saugumo „sargams“, kurie dažnai „budėdavo“ už mokyklos tvoros. Pagaliau vieną vakarą jie įsibrovė į mokyklą, niekam neleido išeiti ir taip visus „saugojo“ per naktį. Tačiau, matyt, neaptikę nieko įtartino, rytą pasišalino. Vis dėlto 1949 metų birželį skundikams padedant direktorė buvo suimta ir įkalinta. Apkaltinta tuo, kad domėjosi Rytų filosofija ir mokykloje laikė nemažai antitarybinių „elementų“, kurie, jų manymu, ruošėsi nuversti tarybų valdžią. Sovietinis teismas mokyklos direktorę nuteisė 8 metus kalėti. Iš Vilniaus kalinė buvo išvežta į Komijos lagerius. Tik po Stalino mirties 1956 metais visi nekaltai nuteistieji išleisti į laisvę. Po penkerių kalinimo metų Agnė grįžo į Vilnių netekusi jėgų ir sveikatos. Kaip pasakojo Narutė Agurkytė, teta pasibeldė į jų namų duris Vilniuje, Konarskio gatvėje, vėlai vakare: „Mama atidarė duris ir pamatė Agnietę… Kadangi tame pačiame kieme gyveno ir kiti giminės, tai kilo nemažas bruzdesys. Ji grįžo labai netikėtai, tačiau kadangi buvo be galo miela ir mylima, visi labai džiaugėsi.“ Taip ji apsigyveno pusseserės Birutės Agurkienės namuose, vėliau gavo kambarį komunaliniame bute. Dirbti į kurčiųjų mokyklą, žinoma, nebegrįžo. Šiek tiek padirbėjo Moksleivių turizmo reikalų įstaigoje, vėliau nebedirbo, gydėsi ir gyveno viena. Grįžusi į Lietuvą, ji nieko nepasakojo apie lageriuose praleistus metus, tačiau jos veide buvo daug skausmo ir kančios. 1999 metais mirė, palaidota Vilniaus Sudervės kapinėse.
Petras Pacenka (1920–2000)
Petro ir Agnietės sūnus Petras baigė Punsko mokyklą ir buvo paliktas šeimininkauti tėvų ūkyje. Tačiau buvo labai gabus techniniams darbams ir norėjo toliau mokytis, tad šviesių Punsko žmonių Vainos ir Pajaujo padedamas slapta perėjo Lietuvos ir Lenkijos sieną ir nuvyko į Kauną. Iš čia buvo išsiųstas mokytis į Jiezno žemės ūkio mokyklą. Iki ateinant rusams į Lietuvą, čia jis mokėsi ir dirbo. Vėliau persikėlė į Vilnių ir mokėsi vienoje technikos mokykloje. Tačiau prasidėjus karui mokslai nutrūko, ir Petras išvažiavo pas tėvus į Krekenavą. Čia buvo neramu. Ir rusai, ir vokiečiai gaudė jaunus vyrus ir grūdo į armiją arba prievartinius darbus Vokietijoje. Frontui einant į vakarus, tikėtasi, kad Punsko kraštas bus grąžintas Lietuvai. Tėvai labai norėjo grįžti į Punską, į savo namus. Todėl Petras paskui frontą patraukė namo. Patyręs daug pavojų ir nuotykių, sunkiai pasiekė savo tėviškę. Tik čia jo niekas nelaukė, nebent lenkai, kurie stengėsi sugaudyti ir sunaikinti visus grįžusius lietuvius. Petras metus laiko turėjo slapstytis bunkeryje. Jo namuose tuo metu gyveno kelios lenkų šeimos. Karo frontui nutolus į vakarus, lenkai pamažu išvyko, ir Petras pradėjo pats šeimininkauti savo namuose, sunkiai išsikovojęs ir atgavęs nuosavybę. Labai sunkūs tai buvo metai. Petras sukūrė savo šeimą – vedė kaimynų dukrą Anelę Čėplaitę. Kurį laiką jiedu labai vargo dirbdami ūkyje. Tačiau Petras sumanė išnuomoti savą ūkį susikūrusiai artelei, o pats pradėjo dirbti techninio aptarnavimo dirbtuvėse Punske. Tai buvo jo mėgstamas darbas. Namuose dar taisydavo žmonėms radijo aparatus ir kitokią techniką. Tai buvo jo laimingiausi metai.
Petras ir Anelė susilaukė sūnaus Zigmo ir dukters Ritos. Abu vaikai baigė lietuvišką Punsko licėjų.
Zigmas, taip pat gabus technikai, dirbo radijo ir telefonų skyriuje. Pasistatė namą miestelyje, vedė prekybininkę Onutę Cirušytę ir susilaukė dviejų sūnų Arkadijaus ir Andriaus. Vyresnysis Arkadijus baigė Poznanės universitete lietuvių kalbą. Andrius susidomėjo kariniais mokslais ir įsidarbino karininku Suvalkų kariniame dalinyje.
Rita, baigusi Punsko licėjų, neakivaizdiniu būdu studijavo Elko ekonomikos mokykloje. Ji – gabi menininkė. Yra nutapiusi nemažai paveikslų ir surengusi kelias savo darbų parodas. Visą laiką aktyviai dalyvauja Punsko lietuvių veikloje. 1983 metais ištekėjo už Stasio Kutylos, kuris, būdamas gabus verslininkas, ėmėsi ūkio darbų ir galvijų auginimo bei prekybos. Rita tapo gera talkininke. Rita ir Stasys susilaukė dukters Monikos Elvyros ir sūnaus Tomo. Monika Elvyra baigė Punsko lietuvių licėjų ir studijavo lietuvių kalbą Kauno Vytauto Didžiojo universitete.
(Bus daugiau)
