Šis straipsnis apie įdomų, daug gyvenime nuveikusį, Lietuvai reikšminga žmogų. Mūsų krašto gyventojai pažįsta jį kaip iškilų metraščio „Terra Jatwezenorum“ straipsnių apie numizmatiką autorių. Lietuvoje jis žinomas ir vertinamas kaip gabus fizikas, istorikas, taip pat kraštotyrininkas ir leidėjas…
Turbūt supratote, kad šiandien noriu jums papasakoti apie Kaune gyvenantį habilituotą daktarą, profesorių Stanislovą Sajauską.
Stanislovas Sajauskas gimė 1946-aisiais Jungėnuose. Tėvai – Elzbieta ir Jonas Sajauskai – gyveno nepasiturinčiai ir pirmus bendro gyvenimo metus blaškėsi po Kalvarijos apylinkes, ieškodami darbo ir buto, kol išsinuomojo molinį namelį šiaudiniu stogu ant Orijos ežero kranto.
Didžiausias jų turtas buvo vaikai. Augino keturis: dukrą Juditą ir trejetą sūnų – Alvydą, Justiną ir jauniausiąjį Stasį, kažkodėl pakrikštytą Stanislovu. 1947 m. piktai akiai jo vežimėlyje po čiužinėliu pastebėjus partizanų laikraštuką „Laisvės žvalgas“, šeimos galva atsidūrė Karelijos lageryje. Tai buvo formalus pagrindas likusią šeimos dalį 1949-aisiais ištremti į Sibirą.
Pirmuosius mokslus Stasys Sajauskas pradėjo krimsti 1952 m., būdamas vos 6 metų – tai nurodyta KGB užvestoje jo asmens byloje. Netrukus visi jo bendraklasiai tapo pionieriais. Netapo tik Sajauskas. Auklėtojai paklausus, kodėl nestoja, mokinys atsakė: „Tėvai neleidžia“. Auklėtoja buvo supratinga, daugiau šios temos nelietė, o jis, vienintelis klasėje, būdavo atleidžiamas nuo popamokinių saliutavimų Stalinui, sukeldamas bendraklasių pavydą.
Po metų kitų, prikirtęs Karelijoje medžių tiek, kiek Ypatingojo pasitarimo buvo priteista, į nykų Irkutsko kaimelį atvažiavęs tėvas gerokai palengvino šeimos gyvenimą. Visų tautų tėvui iškeliavus pas savo demonus, 1957 m. leista jiems grįžti į Lietuvą, kur iš molinės trobelės prie Orijos ežero buvo likusi tik molio krūva. Šešių asmenų Sajauskų šeimą priėmė gyventi vieno, bet didelio kambario bute gyvenusi teta Magdalena Kaspariūnienė. Prasidėjo neįtikėtini išgyvenimo rūpesčiai, kurie jauniausiam iš Sajauskų tebesitęsę visą gyvenimą iki pensijos. Problema ta, kad Lietuvos valdžioje liko tie patys buvę bolševikai, visokiais būdais kenkę Sajauskui ne tik tiesiogiai, bet ir moraliai.
Netrukus Sajauskams prisistatė jų „kelionę“ įforminęs stribas ir prisipažino, kad juos ištrėmė už kyšį. Prašė atleisti, o 8 metų tremties skriaudai atlyginti žadėjo nupirkti žąsį… Tėvai išprašė iš namų stribą su žadama žąsimi, perspėję, kad daugiau nesirodytų akyse. Buvo susirūpinę, kad jau ūgtelėję vaikai, sužinoję šią istoriją, ko nors neprasimanytų… Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę jiems buvo atskleista ši, gal ką ir išgelbėjusi nuo tremties, aplinkybė.
Stasys Sajauskas prisimena: „Bandymas įtaisyti mane į Mykolaičio-Putino internatą nepavyko dėl mano prastos charakteristikos, išduotos Biriulkos mokyklos direktoriaus – piktybinio bolševiko. Teko mokytis Kapsuko (Marijampolės) 4-ojoje vidurinėje mokykloje (taip buvo pervadinta Petro Armino mokykla). Ją baigus 1963 m. vienais penketais (aukščiausiu balu) nebuvo leista įteikti man aukso medalį, pasitenkinta sidabro medaliu.“
Pedagogei klasės auklėtojai Elenai Knorienei padedant, pavyko jam nuslėpti tremtį, todėl buvo priimtas į Kauno politechnikos institutą. Jį baigęs su pagyrimu ir tapęs elektronikos inžinieriumi, buvo paskirtas dirbti institute, Probleminėje ultragarso laboratorijoje (vėliau profesoriaus Kazimiero Baršausko laboratorijoje).
Po dvejų metų, padedant laboratorijos vedėjui doc. Enrikui Jaroniui, pavyko pergudrauti rektorių, kuriam KGB uždraudė priimti jį, tremtinį, studijuoti stacionarioje aspirantūroje (dabar doktorantūroje). Doc. E. Jaroniui paaiškinus, kad neakivaizdiniams aspirantams įstatymu numatytas papildomas mėnuo atostogų moksliniam darbui, rektorius sutriko ir… leido studijuoti keturmetėje aspirantūroje, aišku, nemokant stipendijos.
Tai buvo didelė tremtinio pergalė. Stanislovas Sajauskas 1975 m. apsigynė technikos mokslų kandidato disertaciją, bet jam neleista vadovauti aspirantų studijoms ir dirbti pedagoginio darbo. Jis nebuvo niekam skolingas, bet, jausdamas galįs padėti jaunesniems arba persekiojamiems žmonėms (atradėjai Liucijai Sereikaitei-Juozonienei, 1972 m. atradusiai naujo tipo mechanines paviršines-išilgines bangas), prašomas neatsisakydavo. Bendradarbiaudami su L. Sereikaite-Juozoniene jiedu sukūrė per 30 išradimų.
Probleminei ultragarso laboratorijai įgijus modernų impulsinį holografinį įrenginį UIG-1M, atsirado galimybė įsisavinti naują holografinių metodų sritį. Savo lėšomis S. Sajauskas išleido monografiją „Akustooptika ir ultragarso vizualizavimas“. 1999 m. už darbą „Ultragarso laukų matavimo ir vizualizacijos metodų tyrimas“ Lietuvos mokslų akademija jam suteikė Kazimiero Baršausko premiją.
Atsitiktinumas, kad neakivaizdinės aspirantūros vadovu Stanislovą pasirinko doc. V. Domarkas, vėliau tapęs KPI rektoriumi. Jo pastangomis Sajauskas – nepartinis tremtinys – galėjo išvykti į Martino Liuterio universitetą (Vokietijos Demokratinėje Respublikoje), kur Taikomosios biofizikos institute ultragarsinėmis bangomis buvo aptinkami ir tiriami augliai smegenyse. Stažuotė buvo labai naudinga.
Stanislovas Sajauskas sukūrė naują neinvazyvų galvospūdžio matavimo metodą, kai matuojamas ultragarsinių impulsų greitis galvos smegenyse. Tai bene reikšmingiausias mokslininko pasiekimas, kuris 1992 m. buvo deponuotas Lietuvos mokslinės techninės informacijos institute. Sukurtas metodas pasirodė nepaprastai jautrus, leidžiantis ligonį pabudinti iš komos būsenos ir taip išgelbėti jo gyvybę. S. Sajauskui, paskelbus darbą apie neinvazyvų ultragarsinį galvospūdžio matavimo metodą, išleidus monografiją ir apgynus habilitacinį darbą, suteiktas profesoriaus vardas. Netikėtai paaiškėjo, kad šiam metodui 1995 m. vasario 14 d. yra išduotas JAV patentas Nr. 5388583, o patento autoriais įvardinti Arminas Ragauskas ir Gediminas Daubaris. Patento nuosavybės teisė priskirta ką tik įsteigtai UAB „Vitamed“, vadovaujamai direktoriaus A. Ragausko.
Kaip teigia S. Sajauskas, užpatentavimas ir be jo žinios pelningai pardavinėjamas jo kūrybos produktas JAV, Europos, Japonijos ir kitose valstybėse laikytinas grubiausiu autorinių teisių pažeidimu. 2011 m. prof. Stanislovas Sajauskas savo protestą išreiškė pasitraukdamas iš KTU vyriausiojo mokslo darbuotojo ir profesoriaus pareigų.
1997–2000 m. S. Sajauskas, kaip Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narys, buvo išrinktas į Kauno miesto tarybą, kurioje buvo paskirtas Pavadinimų sumanymų ir atminimo įamžinimo komisijos pirmininku. 2013 m. jam buvo įteiktas Kauno m. II laipsnio Santakos garbės ženklas.
Tapus emeritu, prasidėjo naujas jo gyvenimo etapas. S. Sajauskas ėmėsi reikštis numizmatikos ir kraštotyrinės literatūros leidybos srityse. Jis suprato, kad Lietuvos numizmatikos mokslas, draustas sovietmečiu, yra beviltiškai atsilikęs, o archeologų ir muziejininkų nuostata šioje srityje rėmėsi Lenkijos mokslininkų teiginiais, kad visa senovės lietuviška numizmatika atėjusi iš Lenkijos. Stanislovui Sajauskui kilo sumanymas sukurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) monetų katalogą be lenkiškų priemaišų. Darbą paspartino pažintis su žymiausiu Lietuvos numizmatu-kolekcininku Domininku Kaubriu. Jie savo lėšomis 1993 m. išleido kapitalinį veikalą – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės numizmatika“. Tai buvo pirmasis visuotinis katalogas, už kurį Stanislovas Sajauskas ir Domininkas Kaubrys gavo Lietuvos banko įsteigtą Vlado Jurgučio premiją. Stanislovas Sajauskas buvo pakviestas dirbti antraeilėse pareigose Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos skyriuje. Netrukus jis tapo Lietuvos banko Pinigų projektavimo ir gamybos komisijos bei Lietuvos banko leidžiamo prestižinio leidinio „Pinigų studijos“ kolegijos nariu. 2006 m. pasirodė antroji „Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės numizmatikos“ dalis.
Profesorius sukūrė išsamią Lietuvos numizmatikos istoriją. Daugybė Stanislovo Sajausko straipsnių pasirodė istorijos, kultūros ir archeologijos leidiniuose. Jo albumas „Mažieji Lietuvos istorijos paminklai“ (J. Abdulskytė, R. Verkelienė, 1999) buvo išleistas, laimėjus Lietuvos nepriklausomybės 80-mečio paminėjimo programos konkursą.
Kitos įsimintinos S. Sajausko numizmatikos knygos: „Lietuvos monetos“ (su A. Dulkiu, J. Galkumi, 2006); „Lietuvos lobiai“ (2007), kuriai skirta V. Jurgučio premija; „Domininko Kaubrio lietuviškų pinigų kolekcija“ (2010); „Pinigų istorija“ (2011, 2015); „Lito istorija“ (2016); „Atgimstančios Lietuvos heraldika“ (2020) ir kt.
Pažymėtina dar viena mokslininko aistra: jo prisirišimas prie gimtinės. 1963 m. atvykęs į Kauną ir per pusšimtį metų tapęs vos ne kauniečiu, netikėtai pajuto ilgesį savo kraštui, tarsi kažką brangaus būtų praradęs. Išėjęs į pensiją nutarė atiduoti skolą gimtajai Sūduvai ir jos žmonėms. Kraštotyrinio pobūdžio knygas Sajauskas išleido savo lėšomis. S. Sajausko knygose, teisingiau – fotoalbumuose, pasakojama apie gimtosios Sūduvos miestus ir miestelius. Tai: „Marijampolė. Iš praeities į dabartį“ (2011); „Marijampolė. Partizaninis karas“ (su J. Sajausku, 2012); „Kalvarija. Iš praeities į dabartį“ (2013); „Vilkaviškio kraštas. Iš praeities į dabartį“ (2015); „Prienų kraštas. Iš praeities į dabartį“ (2018); „Prienų fotografas Juozas Klimas“ (2018); „Atgimstančios Lietuvos heraldika“ (2020), kuriai gauta JAV Vydūno jaunimo fondo Antano Dundzilos vardo parama; „Marijampolė. Palaimintasis Jurgis Matulaitis“ (2013), už kurį autorius sulaukė popiežiaus Pranciškaus apaštalinio palaiminimo.
Sudėję šias knygas į vieną lentyną, turėsime gausiai iliustruotą savotišką Sūduvos istoriją.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
