Juozas Gegužis-Diemedis (1923-04-17 – 1951-09-27)
Juozas Gegužis-Diemedis gimė 1923 m. balandžio 17 d. Gervėnų kaime (Seirijų vls., Alytaus apskr.) Juozo Gegužio ir Marijos Žiurinskaitės-Gegužienės šeimoje. Tėvai valdė 20 hektarų ūkį ir išaugino 6 vaikus: Oną, Antaną, Praną, Juozą, Anelę ir Joną, gimusį 1932 m., kuris taip pat buvo Lietuvos laisvės kovotojas.
Ketvirtasis šeimos vaikas Juozas Gegužis buvo gabus mokslams, todėl jį, 1937 m. baigusį Seirijų pradžios mokyklą, tėvai išleido mokytis į Alytaus gimnaziją. 1941 m. spalio mėnesį Alytuje įsikūrus mokytojų seminarijai, dalis gimnazijos mokinių perėjo mokytis ten. Tarp jų buvo ir Juozas Gegužis-Diemedis, kuris šią mokytojų seminariją baigė 1943 m. drauge su kitais pirmosios laidos absolventais. Šie metai Juozui Gegužiui-Diemedžiui buvo svarbūs dar ir dėl to, kad jis apsisprendė tapti kovotoju už Lietuvos laisvę. Istorijos tyrėjas Gintaras Lučinskas teigia: „Liudininkai, patys dalyvavę LLA veikloje, prisimena 1943 m. pradžią. Jie teigia, kad LLA Alytaus miesto skyrius įkurtas 1943 m. kovo mėn. pradžioje. Susirinkime susitiko, susipažino ir prisiekė dalyvauti LLA programos įgyvendinime apie 25 tuometinės Alytaus mokytojų seminarijos, gimnazijos ir Amatų mokyklos mokytojai bei moksleiviai. Čia dalyvavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Juozas Gegužis-Diemedis ir kiti būsimos Dainavos partizanų apygardos vadai ir kovotojai. Manytina, kad tų įvykių liudininkai kalba apie LLA Alytaus apylinkės (Alytaus apskrities) padalinio <…> įsteigimą“. Dalyvavimas Lietuvos laisvės armijos organizuojamoje veikloje, matyt, nulėmė tai, jog baigęs Alytaus mokytojų seminariją, J. Gegužis-Diemedis dirbo Seirijų valsčiaus sekretoriumi, nes taip buvo patogu gauti įvairią informaciją, nesukeliant įtarimų.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Juozui Gegužiui-Diemedžiui teko slapstytis, nuo 1945 m. vasaros jis tapo Seirijų apylinkėse veikusios A. Juozapavičiaus grupės partizanu, o jos vadas buvo Antanas Grušauskas-Siaubas.
Nuo 1946 m. pavasario J. Gegužis buvo Pietų Lietuvos partizanų srities vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio adjutantas ir štabo darbuotojas. Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimuose, rašytuose jau partizaninei kovai išblėsus, Juozas Gegužis-Diemedis pirmą kartą paminimas pasakojant apie Šarūno rinktinės partizanų apdovanojimą 1946 m. balandžio 9 dieną: „Žaliamiškio aikštėje buvo išrikiuota apie šimtą dvidešimt partizanų. <…> Visiems ginklu gerbiant ir garbės sargybai lydint, buvo atnešta trispalvė rikiuotės priešakin. Po to netrukus atėjo ir Kazimieraitis, lydimas štabo darbuotojo Diemedžio“. Vykstant minimiems įvykiams 1946 m., Juozas Gegužis turėjo kitą slapyvardį – Laisvūnas, kurį tik vėliau pasikeitė į Diemedžio. Juozas Vitkus-Kazimieraitis savo asmeninį adjutantą labai vertino, nes pastebėjo jo sąžiningumą, atsidavimą laisvės kovai, kuklumą. Laisvūnas visada būdavo kartu su srities vadu kelionėse, spausdino įvairius štabo dokumentus. Be abejo, jis lydėjo J. Vitkų-Kazimieraitį ir į Dzūkų rinktinės štabą, įsikūrusį Punios šile – ten 1946 m. balandžio 22 d. buvo pasirašyta Lietuvos partizanų deklaracija, kurioje paskelbti pagrindiniai Lietuvos valstybingumo atkūrimo principai. Paskutiniąsias J. Vitkaus-Kazimieraičio gyvenimo valandas 1946 m. liepos 2 d. Žaliamiškyje, netoli Liškiavos, A. Ramanauskas-Vanagas aprašo taip: „Rusų persekiojami, PLP štabo darbuotojai su Kazimieraičiu atsidūrė Žaliamiškyje ir vieną dieną buvo apsistoję mažame bunkerėlyje. Tai buvo liepos 2-oji. Rusų surengta didžiulė krata apėmė ir Žaliamiškį. Ilgą vasaros dieną ištupėti susikimšus mažame bunkerėlyje, kai vyksta masinė krata, buvo nepavydėtinas malonumas. Čia tūnojo Kazimieraitis, Antanaitis, Daktaras ir Diemedis. Bunkerėlyje buvo šalčiau negu lauke, trūko deguonies. Antanaitis dėl kažko ginčijosi su Daktaru. Kazimieraičiui, nepaprastai geros širdies žmogui, tie ginčai buvo nepakenčiami. Jis norėjo sudrausti besiginčijančius, bet Antanaitis nenusileido. <…> Ilgiau nepakęsdamas dėl ginčų susidariusios atmosferos, taip pat oro stokos, pasiūlė Diemedžiui su juo išeiti į viršų, kiek atokiau nuo bunkeriuko, nes saulutė jau slinko vakarop. Kazimieraitis su Diemedžiu išlindo iš bunkeriuko ir nuėjo prie netoliese buvusios balaitės. Jie abu išsiavė, džiovinosi dar nuo praeitos nakties šlapius autus ir apygarsiai kalbėjosi. Kaip tik tuo metu baigėsi miško krata ir buvo duotas ženklas rusams susirinkti prie mašinų. Viena grupė rusų, ėjusių keliuku netoli balaitės, išgirdo Kazimieraičio ir Diemedžio balsus ir puolė ton pusėn. Diemedžiui pavyko pasprukti, o Kazimieraitis, iš pistoleto nušovęs du rusus, mestos granatos buvo sunkiai sužeistas ir dar gyvas pateko į priešo rankas“. Po Juozo Vitkaus-Kazimieraičio žūties J. Gegužis-Laisvūnas Pietų Lietuvos partizanų štabe nebepasiliko, grįžo į Šarūno rinktinę, tapo A. Juozapavičiaus grupės štabo viršininku, pasikeitė slapyvardį į Diemedžio.
Įdomią informaciją apie tolesnį šio laisvės kovotojo kelią pavyko surasti Lazdijų savivaldybės informaciniame puslapyje: „Šarūno rinktinė, kurios partizanai veikė Lazdijų krašte, 1946 m. balandžio 23 d. buvo perduota Tauro apygardai, grąžinta Dainavos apygardai tik 1947 m. birželio 27 dieną. Lazdijų krašto partizanai, veikdami Tauro apygardos sudėtyje, rengė bendras kovines operacijas su kitomis šios apygardos rinktinėmis. Tuo metu Kazimieras Pyplys-Mažytis susipažino ir kartu veikė su žinomu Šarūno rinktinės partizanu <…> Juozu Gegužiu-Diemedžiu“. Vienoje iš sėkmingiausių Lietuvos partizanų operacijų, nukreiptų prieš Marijampolės aukščiausius ir žiauriausius sovietinius pareigūnus, dalyvavo ir J. Gegužis-Diemedis. Ta operacija yra išgarsėjusi „Blynų baliaus“ vardu. Ji buvo įvykdyta 1947 m. vasario 18 d. per Užgavėnes. Operaciją suplanavo ir dalyvavo vykdant Tauro apygardos Vytauto rinktinės vadas Vitalius Vytautas Gavėnas-Vampyras. Pagrindiniai „sužadėtinių“ vaidmenys teko Anelei Senkutei-Pušelei ir Kazimierui Pypliui-Mažyčiui. Anelė savo bute Marijampolėje suorganizavo „sužadėtuves“, o kadangi dirbo Marijampolės profesinių sąjungų įstaigoje, tai pasikviesti į pokylį aukštus sovietinės valdžios atstovus jai pavyko. Kitos talkininkės Markevičiūtė-Saulutė ir Kričėnaitė-Padauža buvo kaip „sužadėtinės“ draugės. Lauke tuo metu kaip apsauga buvo ir vėliau iš įvykio vietos laimingai pasitraukti nušovus sovietinius pareigūnus padėjo Vitalius Gavėnas-Vampyras, Albinas Ratkelis-Oželis, Mykolas Žilionis-Plunksna, Juozas Gegužis-Diemedis, Jonas Valaitis-Viesulas, Antanas Pečiulaitis-Baritonas. Beje, Vitalius Gavėnas-Vampyras, Albinas Ratkelis-Oželis yra ne tik organizavę, bet ir tiesiogiai dalyvavę 1947 m. gegužę–birželį palydint ir sutinkant Lietuvos partizanų pasiuntinius į Vakarus Jurgį Krikščiūną-Rimvydą ir Juozą Lukšą-Daumantą.
1947 m. rugpjūčio mėnesį Punios šile žuvus Dainavos apygardos vadui Dominykui Jėčiui-Ąžuoliui, kartu buvo sunaikintas ir apygardos štabas. Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Dainavos apygardos vado pavaduotojas, 1947 m. rugsėjo 24–25 d. sukvietė Dainavos apygardos partizanų vadus į susirinkimą, kuriame Juozas Gegužis-Diemedis dalyvavo kaip A. Juozapavičiaus grupės štabo viršininkas. Tuo metu ši grupė, vadovaujama Antano Grušausko-Siaubo, veikė savarankiškai, buvo atsiskyrusi ir nuo Šarūno rinktinės, ir nuo Dainavos apygardos, tačiau šiame vadų susitikime ji vėl buvo įtraukta į Dainavos apygardą. Dainavos apygardos vadu buvo išrinktas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Juozas Gegužis-Diemedis tapo šios apygardos Šarūno rinktinės A. Juozapavičiaus tėvūnijos štabo viršininku. 1947 m. spalio 20 d. jis paskirtas Dainavos apygardos Šarūno rinktinės štabo viršininku. Kaip liudija dokumentai, nuo tada J. Gegužis-Diemedis dažnai bendradarbiavo ir susitikdavo asmeniškai su Dainavos apygardos štabo pareigūnu Jurgiu Krikščiūnu-Rimvydu. 1948 m. rudenį vėl buvo planuojama Rimvydo, kaip Lietuvos partizanų pasiuntinio, kelionė į Vakarus. Žinoma, šią kelionę geriausiai galėjo suorganizuoti Juozas Gegužis-Diemedis ir Šarūno rinktinės kovotojai. Tai pavyko 1949 m. balandį, kai grįžęs iš visos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadų suvažiavimo A. Ramanauskas-Vanagas davė nurodymą. J. Gegužiui-Diemedžiui ir Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui daugiau susitikti neteko.
Apie 1949 m. gegužės 19–20 d. vykusį Dainavos apygardos vadų sąskrydį daug informacijos galima rasti L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštyje: „Posėdis – šaltu oficialumu dvelkiantis žodis. Jį ištarus, prisimeni nejučiom senus archyvus, nuobodžiais raštais ir bylom apkrautus stalus, prisimeni dulkėtas sales ir įvairiausio plauko plunksnagraužius su nublizgintomis alkūnėmis… <…> Mūsų posėdis vyko visiškai kitomis sąlygomis… Dulkėtos salės nebuvo, ir ją atstojo miškas, kuriame buvo pilna įkyrių uodų, nuo kurių puolimo visi gynėsi medžio šakutėmis. Nebuvo čia per daug ir popieriaus, bylų, raštų… Tik tiek, kiek planšetėje kas atsinešė. O kiek jų ten galėjo būti, lengva įsivaizduoti, jeigu kiekvienoje planšetėje buvo pilna šovinių, apkabų, granatų, vaistų, kai kurių asmeninių dalykėlių, nuotraukų… Raštams ir byloms vietos nebuvo. Visa tai tilpo galvoje. Tik Vanagas atsinešė kuprinę, prigrūstą popierių. Posėdį atidarė ir jam pirmininkavo Vanagas. Aš ir Diemedis sekretoriavome. Posėdis truko dvi dienas. Pirmąją dieną buvo aiškinami LLKS Tarybos nutarimai bei naujieji organizaciniai potvarkiai. Naktį visi miegoti lauke nepasiliekam, nes netoli mongolai, atvažiavę su 30 sunkvežimių, krėtė aplinkinius kaimus ir krūmynus. Apie kratas sužinojome tik per pietus. Posėdžiaudami stengiamės kalbėti ir laikytis kiek galima tyliau. Kelis kartus pirmąją dieną buvo paskelbtas lyg ir aliarmo stovis. Subraškėjus šakoms, visi griebdavomės už ginklų. Laimė, kad mongolams neatėjo į galvą krėsti šito miško. Priešingu atveju būtum sunkiai išvengę ugnies. Sekančią dieną buvo ramu. Prasidėjo apygardos vado rinkimai. Tiesa, iš pradžių buvo renkamas Sr. atstovas į Vyr. Vadovybę. Kandidatai į Ap[ygardos] V[ado] postą buvo trise: Rimvydas, Diemedis ir aš. Diemedžio kandidatūra savaime atkrito, nes be jo nebuvo kito asmens, kuris galėtų vadovauti Šarūno rinktinei. Slaptu balsavimu ApV buvau išrinktas aš. Taip pat man buvo pavesta laikinai eiti ir Kazimieraičio R[i]n[ktinės] V[ado] pareigas. Šarūno RnV liko Diemedis, Dzūkų RnV – Balandis“. Belieka pridurti, jog tuo metu J. Krikščiūnas-Rimvydas jau buvo prasiveržęs į Lenkiją. Pakomentuoti kitų tyrinėtojų nuomonę, jog J. Gegužis-Diemedis šiame posėdyje buvo išrinktas Šarūno rinktinės vadu, yra sunku dėl duomenų prieinamumo. Galbūt J. Gegužis-Diemedis iki šio sąskrydžio laikinai ėjo Šarūno rinktinės vado pareigas.
Tikriausiai likimas Juozui Gegužiui-Diemedžiui lėmė susitikti su iš Vakarų sugrįžusiu Kazimieru Pypliu-Mažyčiu. 1949 m. gegužės pradžioje Lietuvos pajūryje išsilaipino iš Švedijos kateriu atgabenti desantininkai. Vienas iš jų buvo Kazimieras Pyplys-Mažytis. Nuojauta jo neapgavo, o tik patvirtino Juozo Lukšos-Daumanto žodžius, jog A. Deksniu, kuris irgi buvo toje pačioje desantininkų grupėje, pasitikėti negalima. Atsiskyręs nuo išlaipintos grupės, K. Pyplys pasiekė Tauro apygardą, o visi likusieji grupės nariai pateko į sovietinio saugumo rankas pajūryje. Yra išlikęs to laikotarpio K. Pyplio laiškas A. Ramanauskui-Vanagui dėl pagalbos, jame išreiškiamas noras susitikti ne tik su vadu Vanagu, bet ir su Jurgiu Krikščiūnu-Rimvydu.
Kazimieru Pypliu-Mažyčiu buvo pasitikėta ne iš karto. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ apie K. Pyplį-Mažytį rašoma: „1949 09 I pusėje iš Geležinio Vilko rinktinės teritorijos Suvalkijoje atvyko į Dzūkiją, Kalesninkų miške Pietų Lietuvos srities ir kartu Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotų pajėgų vadui A. Ramanauskui (slapyvardis Vanagas) perdavė iš Vakarų atvežtą medžiagą“. K. Pyplys-Mažytis žuvo 1949-09-23. Tikėtina, jog prieš tai jis dar spėjo susitikti su kovos draugu, Šarūno rinktinės vadu Juozu Gegužiu-Diemedžiu.
Toliau tęsiant pasakojimą apie J. Gegužį-Diemedį, be abejo, reikia pažymėti, kad jis turėjo literatūrinių gabumų ir bendradarbiavo leidžiant partizanų spaudą. Jo pastabumą detalėms, kalbos vaizdingumą liudija ir 1950 m. sausio 10 d. išleistas įsakymas. Dokumento pradžioje kalbama apie skaudžias išdavystes, pavykus į rinktinę prasiskverbti provokatoriui, o kitam partizanui dezertyravus pas priešus. Toliau jis kreipiasi į savo ištikimuosius bendražygius: „Didingo Nemuno krašto sūnau partizane, Tu, jausdamas savy sruvenantį protėvių kraują, jausdamas begalinę meilę, atsižadėjai savo asmeniškumų ir paėmei ginklą į rankas. Ėmei jį tvirtai pasiryžęs: ar mirti su juo, ar tėviškei laisvę sugrąžinti. Motina tau tapo Tėvynė, o pilkieji tėviškės dirvonai, žalieji gimtinės miškai – namais. Žalios pušys bei eglių šakos motiniškai Tau klojo guolį, ramino, migdė ir saugojo nuo priešo akių. Tave lydintis ginklas tapo tavo broliu. <…> Ir giliais vidurnakčiais, kai mėnuo klysta dangumi, tik tu vienam težinomais keliais, apeidamas tave tykojančias priešo užtvaras, o kartais ir palydimas siaubingų priešo šūvių ar žaizdruojančių raketų, Tu neši vergovės skraiste apgaubtiems savo broliams taip priešo slopinamą laisvės mintį. <…>“
Už drąsą, pareigingumą, kovinius nuopelnus 1950 m. gegužės 30 d. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto įsaku J. Gegužiui-Diemedžiui buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1950 m. birželio 24 d. žuvus Dainavos apygardos vadui L. Baliukevičiui-Dzūkui, netrukus, liepos 12 d., Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadas S. Staniškis-Antanaitis, Litas jį paskyrė Dainavos apygardos vadu ir srities vado pavaduotoju.
Lietuvos laisvės kovą Dzūkijoje išsamiai tyrinėjęs Bronius Kašelionis knygoje „Dainavos krašto partizanai“ rašo: „1951 m. balandį Kalniškės miške Diemedis prašė Žilvitį ištyrinėti Lietuvos-Lenkijos sieną Lazdijų rajone, nurodyti užkardas, kiek žmonių saugo sieną, stebėjimo bokštus, spygliuotų vielų tvoras, griovius, ežerus ir t. t.“ Toje pačioje knygoje pateikiama įdomi sovietų saugumo agentų informacija apie tolesnius įvykius Dainavos apygardoje: „Agentė Eglė 1951 m. liepos 19 d. pranešė, kad Krikštonių k. gyventojas Antanas Bražinskas neva aptarnauja kažkokį svarbų bunkerį. Spėjama, kad tai Dainavos apygardos vadų bunkeris“. Saugumiečių ir šaltinio Rūtos tuo pat metu užfiksuotame pokalbyje rašoma: „Šaltinis, kalbėdamas su Brazicku, pasidomėjo, kas tas … su barzda. Brazickas atsakė, kad, Vlado Levulio žodžiais, tai yra gaujos vadas, slapyvardžiu Skrajūnas arba Skirmantas, į Živulciškės mišką kartu su kitais nepažįstamais… atėjo prieš tris savaites“. Rugpjūčio 14 d. agentas Kvietkas informuoja sovietinį saugumą, jog rugpjūčio 9 d. Žvirgždės kaime pas Bronę Česnulevičiūtę susitiko su Skrajūnu, Bajoru, Diemedžiu, Putinu, Vyturiu, iš viso apie 10 partizanų. Vyrai buvo pavargę, nesiskutę, alkani, Diemedžio ranka sutvarstyta. Belieka pridurti, jog Juozas Gegužis-Diemedis buvo sunkiai sužeistas liepos mėn. 20–21 dienomis krečiant Živulciškės ir Bestraigiškės miškus – jam buvo smarkiai sužaloti ne tik dešinės rankos pirštai, bet ir peršautas plautis. Vis dėlto jis ir toliau neatsisakė padėti J. Lukšai-Daumantui, turėjusiam tuo metu slapyvardžius Skrajūnas, Skirmantas. Sovietų saugumo generolas, apibendrindamas agento Kvietko ir žvalgybos tarnybų duomenis, rašo savo pavaldiniams: „Iš šio pranešimo aiškėja, kad Skirmantas slapstosi kartu su Diemedžiu Šarūno brigados veikimo rajone. Remiamės Lenkijos saugumo organų pranešimu apie pasirodymą rajone nežinomų asmenų, bandžiusių nelegaliai pereiti į SSRS teritoriją, kad atnaujintų ryšius su šnipu Skirmantu. Parenkite priemones sutrukdyti Skirmantui išvykti į užsienį ir neleiskite jam atnaujinti ryšių su Amerikos žvalgyba“. Juozas Lukša-Daumantas antroje rugpjūčio pusėje grįžo į Tauro apygardą ir bendražygio desantininko, patekusio į saugumiečių rankas, išduotas žuvo Pabartupio kaime (netoli Garliavos) 1951 m. rugsėjo 4 d.
1951 m. rugsėjis tapo lemtingas ir Juozui Gegužiui-Diemedžiui. MGB provokatorių, kurie vaizdavo iš Lenkijos į Lietuvą perėjusius partizanus, J. Gegužis-Diemedis buvo įtikintas susitikti. Tarp provokatorių buvo ir Bronius, Diemedžio draugas nuo vaikystės, o vėliau ir kovų bendražygis, kurį jis išleido 1949 m. pavasarį lydėti Jurgį Krikščiūną-Rimvydą į Vakarus. Tikriausiai J. Lukša jam buvo pasakęs, jog abejonių kelia Lenkijoje sunkiai sužeisto ir ryšių su Vakarais bei Lietuva ieškančio Broniaus nuoširdumas, tačiau Diemedis nepatikėjo, jog sovietinis saugumas gali taip palaužti žmogų. Dainavos apygardos vadas ir Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vado pavaduotojas Juozas Gegužis-Diemedis žuvo 1951 m. rugsėjo 27 d. netoli Veisiejų, Bestraigiškės miške, smogikams į bunkerį įmetus granatą su paralyžiuojančiosiomis dujomis, jam pavyko nusišauti ir nepatekti gyvam į saugumiečių rankas. Slėptuvėje taip pat žuvo jo pavaduotojas ir Šarūno rinktinės vadas Bronius Šalaševičius-Žilvitis, šios rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos būrio vadas Bolesius Vailionis-Narsuolis, Mindaugo ir Juozapavičiaus tėvūnijų būrių vadai Stasys Krukonis-Žvaigždikis ir Algirdas Salinis-Skirmantas, partizanas Gediminas Urmanavičius-Pavasaris. Vienam iš ten buvusių kovotojų nepavyko nusišauti, jis buvo paimtas gyvas ir sovietų saugumiečių palaužtas tapo agentu smogiku, sunaikinusiu daug savo buvusių bendražygių.
Atkūrus šalies nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu J. Gegužis-Diemedis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu, 2005 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. vasario 8 d. dekretu suteiktas pulkininko laipsnis. Juozo Gegužio-Diemedžio ir jo bendražygių žūties vietoje Bestraigiškės miške yra pastatytas paminklas, atkurtas vadavietės bunkeris. Jo vardas įrašytas ir Seirijų kapinėse esančiame laisvės kovotojams skirtame memoriale. Seirijų krašto žmonės prisimena Juozą Gegužį-Diemedį su pagarba ir meile. Jo buvusi ryšininkė Anelė Stučkaitė-Juodukė, vėliau Griškevičienė, išsaugojo tokį vado Juozo ranka jai užrašytą dainos posmą:
Kas gi mus pasveikins pušų
tankumoje
Ir priešui artėjant, kas mums pasakys.
Gal teks mums pražūti be savos
globėjos,
Ir tik žalios pušys mums liūdnai
šlamės.
Rita Pauliukaitienė, Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl
Šaltiniai
Justinas Lelešius-Grafas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas „Dienoraščiai“. Kaunas, 1994
Juozas Daumantas „Partizanai“. Kaunas, 2005
Povilas Gaidelis „100 širdžių ant Tėvynės laisvės aukuro“. Vilnius, 2019
Bronius Kašelionis „Dainavos krašto partizanai“. Vilnius, 2018
Kęstutis Kilinskas „Mažyčio ir Pušelės sužadėtuvės: partizanų mūšio rekonstrukcija“
Lazdijų rajono savivaldybė „2019-03-18 Pagerbti Lietuvos partizanai“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras „Plk. Juozas Gegužis-Diemedis“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejus „Kazimieras Pyplys-Audronis, Mažytis“
Gintaras Lučinskas „Lietuvos Laisvės Armija – partizaninio karo pradininkė Dzūkijoje“
Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. Vilnius, LGGRTC, 2008
Adolfas Ramanauskas-Vanagas „Daugel krito sūnų…“. Kaunas
„Seirijų kraštas partizanų kovų sūkury“. Sud. Nijolė Ona Lepeškienė ir Lionė Lapinskienė. Panevėžys, 2018
Eugenija Sidaravičiūtė „Dievo stebuklas – gyvenimas mano“
Visuotinė lietuvių enciklopedija
