Navinykų kaime yra nepaprastas paminklas-kryžius Lietuvos savanoriams atminti. Jo statytojas buvo daugelio nesuprastas, kiek savotiškas kaimo gyventojas Antanas Milončis. Tai labai įdomi istorija.
Antanas Milončis gimė 1914 m. Navinykuose. Jo tėvas – Juozas Milončis, o motina Agota Jurkiūnaitė-Milončienė. Mokykloje Antanui mokslų krimsti neteko. Skaityti ir rašyti išmoko pats. Skaityti mėgo, domėjosi istorija, literatūra, rašė eilėraščius. Dėl savo keistumo, o gal ir dėl kitų priežasčių, liko viengungis. Gyveno varganai kartu su seserimis Agota ir Mare Degutiene bei jos vyru dūminėje pirkioje. Mėgdavo bendrauti su žmonėmis, nors daugelis jo privengdavo. Antanas kalbėdavo kitaip nei visi, kitaip elgdavosi. Vaikščiodavo pėsčias, nes, pasak jo, „ten, kur jo kojos, ten jam yra žemė“. Kaimo žmonėms jis ir jo pasaulėžiūra atrodė keistoka, nepriimtina. Ne kartą Antanui teko ir ne vieną užgaulingą žodį išgirsti, ne kartą teko būti išprašytam iš namų.
Vaikystėje Antanas išgyveno didžiulę traumą. Kartą tėvai jį paliko vieną namuose. Tuomet užsiliepsnojo ir sudegė visi sodybos pastatai. Supykęs tėvas vaiką taip primušė, kad šis vos išliko gyvas. Tas įvykis nulėmė tolesnį Antano gyvenimą.
Antanas buvo smalsus pasaulio, domėjosi savo krašto praeities įvykiais, 1920 m. lietuvių ir lenkų kovomis. Iš tėvų žinojo, kad prie jo gimtųjų namų Lietuvos savanoriai buvo įtvirtinę artileriją. Tuomet lenkai pralaužė frontą ties Smalėnais, o Didžiuliuose lietuvių kariuomenės dalinį apsupo lenkų pulkai. Kautynėse žuvo lietuvių karininkas.
1961 m. Antanas Milončis pradėjo statyti paminklą žuvusiems savanoriams atminti. Kai žmonės paklausdavo, ką jis čia daro, atsakydavęs: „Ogi in bažnyčių nevaikščioju, tai kad Dzievulis in dangų priimtų, pastacysiu kryžių, tadu gal manį pasigailės“.
Antanu Milončiu susidomėjo Kanadoje gyvenantis šio krašto sūnus, šaulių organizacijos veikėjas Vytautas Pečiulis. Viešėdamas savo gimtinėje, jis paliko Antanui prieškarinio žurnalo „Karys“ rinkinius. Juos bevartydamas, Antanas išsirinko paminklo formą.
Netrukus dėl statomo paminklo vyriškis sulaukė lenkų valdžios persekiojimo, kratų ir tardymų. Tuomet jis nutarė statinio viršūnėje uždėti metalinį kryžių, kad paminklas atrodytų kaip eilinis pakelės kryžius. Paminklo centre užrašė: „Lietuva tėvynė mūsų“.
Nebaigtą paminklą lenkų valdžia liepė nugriauti. Antanas neklausė. Saugumas jį tardė, baugino ir grasino kalėjimu. Galop areštavo. Pirmąjį įrašą turėjo užtinkuoti, bet vėliau paminklo kertėje įrašė: „Dieve, globok mus, visus lietuvius, o ypač šaulius ir karius, žuvusius kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1918–1920.“
1986 m. Lietuvos šaulių sąjunga išeivijoje įvertino jo nuopelnus ir apdovanojo Antaną Milončį Šaulių žvaigždės medaliu. Medalio vienoje pusėje buvo šaulių ženklas, kitoje – įrašas „Dirbk ir budėk Lietuvos garbei“.
Tik po daugelio dešimtmečių paminklas buvo pašventintas. Tai įvyko 1994 metais. Iškilmių metu kun. Virginijus Veprauskas perskaitė A. Milončio laišką. Prie paminklo susirinko būrelis Navinykų mokyklos mokinių ir mokytojų bei aplinkinių kaimų gyventojai. Mokykloje buvo laikomos Mišios. Po metų kitų kryžius pradėjo nykti. 2007 m. mokytojas Jurgis Valinčius su savo anūku Tomu Marcinkevičiumi, Vytautui Pečiuliui remiant, kryžių atnaujino.
1998 m. Antanas Milončis mirė (o gal buvo nužudytas) neaiškiomis aplinkybėmis. Jį priglaudė lietuviškos Punsko kapinės. Antkapiu ir gerais žodžiais apie Antaną pasirūpino Vytautas Pečiulis.
Antanas Milončis svajojo savo eilėraščius išspausdinti „Aušroje“. Du jo eilėraščiai buvo publikuoti 1998 metų žurnalo 2 numeryje – savaitė po mirties. Štai vienas iš jų.
Lietuvos karys
Gali netikėti
Ir visaip kalbėti.
Mus tegal žavėti
Tik viena garbė.
Gint Suvalkų kraštą,
Būt narsiu kariu,
Nors tektų už laisvę
Kur šlaite nukrist.
Neišgąsdins kulkos,
Blykčioją žaibai.
Visas mūsų pulkas
Kausis įstabiai.
Galit netikėti
Ir vadint bailiais.
Mums ginklai nulieti
Nuo delnų įkais.
Šaltinis: NAVINYKAI. Prisiminimų dovanos. Sudarė Marytė Malinauskienė. Punsko „Aušros” leidykla, 2014.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
