Skaityta Vytauto Didžiojo universiteto organizuotoje konferencijoje, skirtoje paminėti J. Godlevskio 250-ąsias gimimo metines, 2023 09 16
Parengė Rita Pauliukaitienė, punskas.pl
Nuotraukose: J. Godlevskio rūmai Aukštojoje Fredoje, reprezentacinis išėjimas į parką (dabar VDU botanikos sodo administracinis pastatas); botanikos sodo fragmentai; Garliavos Švč. Trejybės bažnyčia, pastatyta 1809 m.
Sena ir garbinga giminė
Senos ir garbingos Godlevskių giminės šaknys siekia XIII a. ir yra susijusios su Plocko vaivada Kristinu, mirusiu 1221 m. Žinoma, kad tuo laiku ši giminė jau turėjo herbą Gozdawa. 1450 m. riteris Stanislovas gavo už karinius nuopelnus dvarą, vadinamą Godlewo, su 200 valakų žemės ir pirmasis iš tos giminės pasivadino Godlevskiu. Jo provaikaitis Stanislovas, tarnaudamas 1650 m. LDK lauko etmono Jonušo Radvilos kariuomenėje, kunigaikščio Aleksandro Hilarijaus Palubinskio petihorų pulke vėliavininku, pradėjo Godlevskių giminės lietuviškąją šaką. Už ištikimą karinę tarnybą Godlevskiai gavo keletą dvarų Vilniaus vaivadijoje ir Žemaitijoje. Sėkmingų vedybų metu XVII a. giminės valdos dar išsiplėtė. 1773 m. kovo 6 d. stambaus žemvaldžio, Upytės sargybinio Pranciškaus ir Kotrynos Godlevskių šeimoje gimė sūnus, kurį tėvai pavadino Juozapu. Įvairūs šaltiniai jo gimimo vietą pateikia skirtingai, nurodoma, kad gimęs Grinkišyje, Grikiškėse, net Ryškėnuose. Vis tik tikriausiai tai būtų Kurtuvėnų parapijos Grikiškių dvaras, nes taip liudija šios parapijos klebono Juozapo Stanevičiaus įrašas bažnytinėje knygoje. Naujagimio motina buvo kilusi iš garsių žemaičių bajorų Milvydų. Godlevskiams priklausė Andriejavo, Amalių, Grinkiškio, Siaurymaičių dvarai, daugelis palivarkų ir apie 7000 ha žemės. Gausioje šeimoje augo dar du broliai – Teodoras ir Mykolas bei trys seserys – Teresė, Anelė ir Regina. Apie jaunojo Juozapo ankstyvuosius metus ir jaunystę žinių išlikę labai mažai. Pagal tuo metu Lietuvoje vyravusias tradicijas didikų vaikai dažniausiai būdavo lavinami namuose, vėliau mokslą tęsdavo Kražių jėzuitų kolegijoje. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, kolegija buvo perorganizuota į gimnaziją. Į šį svarbiausią Žemaitijos švietimo centrą mokytis išvyko ir Juozapas.
1792 m. karas tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos
Buvo gražus 1792 metų pavasaris. Kražių gimnazijoje mokslo metai ėjo į pabaigą. Abiejų Tautų Respublikos (toliau ATR) patriotiškai nusiteikę elitiniai pažangiosios bajorijos ir miestiečių sluoksniai toliau vykdė vadinamojo Ketverių metų seimo (1788–1792) ir 1791 m. gegužės 3-iąją patvirtintos konstitucijos reformas. Visais būdais buvo mėginama sustabdyti valstybę apėmusį politinį chaosą, karinį ir ekonominį atsilikimą, didikų grupuočių tarpusavio rietenas, privedusias prie I valstybės padalinimo 1772 m. Įgyvendinus dalį pradėtų reformų, valstybė ėmė stiprėti. Pavyko žymiai padidinti kariuomenės skaičių, visiems bajorams ir miestiečiams suteiktos pilietinės teisės, jie gavo teisę rinkti savo atstovus į Seimą, o kariuomenėje siekti karininko laipsnio. Stipri, centralizuota valstybė su stipria karaliaus valdžia, panaikintas Seime liberum veto balsavimo principas labai nepatiko stambiesiems konservatyvios bajorijos sluoksniams, kurių atstovai (St. Feliksas Potockis, Ksaveras Branickis, lauko etmonas Severinas Ževuskis, Aleksandras Mykolas Sapiega, Simonas Kosakovskis) kreipėsi į Rusiją pagalbos. O Rusijos imperatorei Jekaterinai II tik to ir tereikėjo, nes priimtos reformos labai nepatiko agresyviai nusiteikusiai kaimynei. Greitai Sankt-Peterburge buvo parengtas manifesto tekstas, suredaguotas Rusijos generolo Vasilijaus Popovo, kurį 1792 m. balandžio 27 d. pasirašė 14 atstovų, atvykusių iš ATR. Šis manifestas, įvardintas Targovicos konfederacijos aktu, greitai tapo Rusijos karo paskelbimo Lenkijai ir Lietuvai priežastimi. Paremti Targovicos akto šalininkus, nepatenkintus Respublikoje vykdomomis reformomis, Jekaterina II atsiuntė kaimyninę „pagalbą“ – generolo Michailo Kachovskio 64 tūkst. karių korpusą, kuris turėjo iš pietų pusės apsupti Varšuvą. Kitas 34 tūkst. korpusas, vadovaujamas gen. Michailo Krečetnikovo, su savo „pagalba“ traukė link LDK žemių nuo šiaurės, nuo vadinamųjų Infliantų (dabartinės Latvijos) ir Smolensko pusės. Jų tikslas buvo užimti Minską, sostinę Vilnių, Lietuvos Brastą ir Balstogę bei kitus miestus. O pagrindinis Rusijos tikslas – pasinaudojant prorusiška Targovicos konfederacija, panaikinti Gegužės 3-iosios konstituciją, suformuoti Respublikoje nuo Rusijos priklausomą valdžią, kuri Seime patvirtintų visus imperatorės Jekaterinos II reikalavimus ir įteisintų teritorinius pakeitimus. LDK aristokratija, bajorai ir miestelėnai visomis išgalėmis ėmėsi atremti agresiją. Karo pradžioje LDK kariuomenę, kaip teigia vienas žymiausių šio karo tyrinėtojų Adomas Wolańskis, sudarė 13650 karių, kuri vėliau su naujaisiais rekrutais maksimaliai galėjo siekti 18000 karių. Respublikos visuomenė buvo kviečiama susitelkti ir prisijungti prie valstybės gynybos, rinkti aukas ir ginklus, tinkamus kariuomenei, taip pat stengtis įtikinti reformų priešininkus nepasiduoti priešo įkalbinėjimams. Kauno bajorai magistrate viešai paskelbė, kad prorusiškų simpatijų neslepiančius asmenis laikys Tėvynės išdavikais ir tokie bus sulaikomi ir įkalinami. Tokios nuotaikos ypač buvo jaučiamos etninėje Lietuvoje, Žemaitijoje, Trakų ir Vilniaus vaivadijose. Jos vyravo ir Kražių gimnazijoje, kur dauguma dėstytojų pasižymėjo dideliu patriotizmu. Vyresnių klasių gimnazistai ruošėsi palikti mokslą, stoti į LDK kariuomenę. Taip padarė ir vienas geriausių mokinių – Juozapas Godlevskis. 1789 m. birželio 21 dieną už gerą mokymąsi jis buvo apdovanotas sidabro medaliu, o prasidėjus karui su Rusija, nepabaigęs mokslo, stojo savanoriu į kariuomenę. Jaunuolis buvo priimtas į LDK 1-ąją Tautinės kavalerijos brigadą, dar vadinamą Kauno husarų brigada. Šis dalinys buvo sudarytas iš 4 eskadronų, kurių kiekviename buvo po 4 vėliavas (būrius). 1792 m. Kauno husarų brigadoje buvo 1349 kariai ir karininkai, o jai vadovavo brigadininkas-komendantas Mikalojus Sulistrovskis. Lietuvoje tai buvo karinis laipsnis, kuris būtų panašus į tarpinį tarp pulkininko ir generolo. J. Godlevskis į dalinį buvo priimtas brigados vado adjutantu, suteikiant jam pagal tą pareigybę aukščiausią galimą poručniko laipsnį. Dažniausiai tokie adjutantai pradėdavo tarnybą žemesniu vėliavininko (chorunžo) laipsniu, o adjutantų brigados vadas turėjo ne vieną. Tikėtina, kad čia daug įtakos turėjo giminystės ryšiai, nes jaunojo adjutanto senelis Mykolas buvo vedęs Ašmenos teisėjo dukrą Anelę Sulistrovskytę (Sulistrowska). 1792 gegužės 22 d. Rusijos imperijos kariuomenė kirto LDK sieną, peržengdama per Dauguvos upę ties Daugpiliu. Greitai gegužės 26 d. įvyko pirmosios kautynės prie Apso (dabar miestelis Baltarusijoje, Lietuvos pasienyje), kur Lietuvos totorių Mykolo Kirkoro vadovaujamas pulkas susikovė su Dono kazokų plk. Kirejevo pulku. Lietuvos karinė žvalgyba turėjo duomenų apie gresiantį karą ir Kauno husarų brigada, įtraukta į generolo Juozapo Bieliako divizijos sudėtį, buvo perkelta iš Žemaitijos arčiau rytinių sienų. Brigados štabas įkurtas Minske, ten šalia savo vado ir kitų štabo karininkų buvo ir jo adjutantas Juozapas Godlevskis. ATR karo komisija ir karalius įsakė Lietuvos kariuomenę padalinti į dvi dalis, viena turėjo ruoštis Minsko, kita – Kauno gynybai. Tuo pat metu liepta skubiai formuoti naujus korpusus priešo puolimui atremti Vilniuje ir Gardine. Deja, tuometinis LDK kariuomenės vyriausiasis vadas – Prūsijos kunigaikštis Fridrikas Eugenijus von Wiurtenbergas visai nesiruošė stoti į aktyvius karo veiksmus, apsimetė sunkiai sergąs, klaidino karalių visokiausiais raportais apie kariuomenės perdislokavimo būtinybę. Galiausiai karinė žvalgyba areštavo įtartiną kurjerį su laišku į Berlyną. Slaptame laiške Prūsijos karaliui išdavikiškas LDK kariuomenės vadas rašė, kad taip jis sąmoningai siekia sunaikinti savo vadovaujamą kariuomenę ir prašo painformuoti Jekateriną II apie ištikimybę jai pačiai ir Rusijos interesams. Apie šį faktą skubiai pranešta Respublikos karaliui. Kunigaikštis E. Wiurtenbergas neteko vyriausiojo kariuomenės vado pareigų ir išsiųstas iš Lietuvos kaip persona non grata. Daugelis kariškių ir civilių Lietuvoje norėjo teismo ir griežtesnės bausmės, tačiau karalius bijojo sugadinti santykius su Prūsija, su kuria turėjo savitarpio pagalbos sutartį ir laukė paramos kare su Rusija. Deja, jos nebuvo, o Rusijos kariuomenė veržėsi gilyn į Respublikos žemes. Karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis birželio pradžioje paskyrė generolą Juozapą Judickį, buvusį LDK vyriausiojo tribunolo maršalką, naujuoju Lietuvos kariuomenės vadu, tačiau jam jau nepavyko apginti Minsko. Nesulaukus dar E. Wiurtenbergo žadėtų patrankų iš Vilniaus ir Nesvyžiaus arsenalų, gegužės 31 d. prasidėjo kariuomenės atsitraukimas iš Minsko. LDK kariuomenės atsitraukimą dengė gen. J. Bieliako priešakinės sargybos pulkas ir dalis J. Sulistrovskio brigados husarų. Koordinaciją tarp šių dalinių turėjo atlikti adjutantai. Tikėtina, kad čia panašias užduotis vykdė ir J. Godlevskis. Palikę Minską, lietuvių daliniai atsitraukė iki Sveržanų (Świerźeń) ir šalia Myriaus (Mir) įrengė stovyklą. Lietuvių žvalgybinis būrys paėmė į nelaisvę kazoką, gabenantį gen. M. Krečetnikovo parengtą puolimo planą savo pavaldiniams – generolams Borisui Melinui ir Ivanui Fersinui. Lietuvių kariuomenės vadas įsakė skubiai ruoštis kautynėms. Kaip tik birželio 9 d. stovyklą pasiekė iš Vilniaus ilgai gabentos 12 svarų kalibro patrankos ir tai pakėlė karių nuotaiką. Birželio 10 d. gen. J. Bieliako kavalerijos daliniai anksti rytą aptiko priešą prie Nemuno ir staigiai atakavo. Čia dalis gen. B. Melino kazokų, baškirų ir kalmukų jau buvo pradėję keltis per upę. Priešo dalinys, kuriame būta apie 1000 karių, patyrė daug nuostolių, bet netrukus išblaškytų kazokų likučiai sulaukė reguliariosios kariuomenės pastiprinimo ir turėjo trauktis. Dėl naujo kariuomenės vado nepatyrimo netoliese stovėjusi J. Sulistrovskio brigada negavo įsakymo padėti gen. J. Bieliakui ir, pamačiusi besitraukiančius lietuvių totorių pulko karius, vos pati nepaliko mūšio lauko. Tačiau patyręs divizijos vadas J. Bieliakas pats greitai suorganizavo jam pavaldžius Kauno husarus į karinę rikiuotę ir kartu su savo totoriais surengė sėkmingą ataką, po kurios priešas turėjo skubiai trauktis. Tuo metu kariuomenės vadas J. Judickis posėdžiavo beveik visą dieną, sukvietęs Karo tarybą, o rezerve stovintys LDK kariuomenės daliniai taip ir liko mūšyje nepanaudoti, o galimybė pasiekti visišką pergalę buvo prarasta. Prasidėjusi didžiulė liūtis nutraukė abiejų pusių aktyvius veiksmus. Kitą dieną (birželio 11) gen. B. Melinas surengė didelį antpuolį, metęs į ataką 4000 karių. Pasidalinę į dvi kolonas (po 2 tūkst. kiekviena) rusai bandė apsupti lietuvių stovyklą. Lietuvos kariuomenė patrankų salvėmis atbaidė priešą nuo puolimo, nors rusams ir pavyko įsitvirtinti lietuvių užnugaryje. Apie pietus Lietuvos kariuomenė surengė dar vieną ataką į priešo stovyklą, kurią rusai buvo palikę su nedideliu karių skaičiumi jos apsaugai. Šioje atakoje dalyvavo 500 pėstininkų, 400 M. Sulistrovskio husarų ir 4 lauko artilerijos pabūklai, jai vadovavo plk. Jokūbas Jasinskis, būsimas 1794 m. sukilimo Lietuvoje vadas. Staigi ataka sukėlė didelę paniką priešo pusėje. Vėl buvo siunčiamas adjutantas pas kariuomenės vadą su prašymu atsiųsti pastiprinimą ir galutinai sutriuškinti priešą, bet kol atvyko pastiprinimas, rusai sugebėjo persitvarkyti ir atremti puolimą. Galiausiai įvertinusi susidariusią situaciją, Lietuvos kariuomenė pasitraukė į Nesvyžių, o pats vadas gen. J. Judickis, palikęs kariuomenę, vienas pirmųjų atskubėjo į Gardiną. Už nevykusį vadovavimą ir atsitraukimą buvo išleistas į atsargą. Šiame kelių dienų mūšyje J. Godlevskiui teko arčiau pažinti plk. J. Jasinskį ir įvertinti jo vadovavimą, sugebėjimus greitai reaguoti į priešo karinius veiksmus, surengiant tinkamą atsaką.
Neturėjimas tinkamo kariuomenės vado privedė prie daugelio pralaimėjimų. Buvo paskirtas naujas kariuomenės vadas gen. Mykolas Zabiela, tačiau padėtis fronte nepagerėjo. LDK kariuomenė pralaimėjo net tuos mūšius, kur mūsiškiai turėjo iniciatyvą ir pridarė priešui didelių nuostolių, tačiau dėl vadų nesutarimo ir netinkamos tarpusavio dalinių koordinacijos turėjo palikti pozicijas. Birželio 14 d. be mūšio buvo užimta Lietuvos sostinė Vilnius, 19 d. – Radvilų sostinė Nesvyžius, 20 d. – Kaunas, 25 d. – Slonimas, liepos 5 d. – Gardinas, kurio įgulą sudarė 800 karių, vadovaujamų plk. Ignoto Giedraičio. Kiek stipriau pasipriešinta tik Lietuvos Brastoje, kur plk. J. Jasinskis per 3 dienas pertvarkė miesto senus gynybinius įtvirtinimus ir įrengė keletą naujų redutų. Apgalvota ir atsitraukimo galimybė, pastatant tiltą per Bugą. Liepos 23 d. švintant rusų gen. B. Fersenas kazokų ir reguliariosios kavalerijos atakomis pradėjo puolimą, bet juos atmušė J. Bieliako totorių pulkas kartu su M. Sulistrovskio brigados husarais. Artilerijos redutuose tinkamai pastatytos lietuvių patrankos taikliais šūviais pridarė daug nuostolių puolantiems priešo pėstininkams. Čia taip pat Vilniaus karo inžinerijos mokyklos vado, inžinerijos plk. J. Jasinskio nuopelnas teisingai parengiant gynybinę poziciją. Siaurose miesto gatvėse įsitvirtinę lietuvių pėstininkai su vietos savanoriais durtuvų kautynėse atmušė tris rusų karių atakas. Priešas 8 valandas tęsė puolimą, bet niekaip negalėjo užimti miesto. Ir tik kai gynėjams ėmė trūkti šaudmenų ir pasijuto nuovargis, vyr. vadas M. Zabiela įsakė pradėti atsitraukimą. Išvarginti rusų kariai, netekę daug kovotojų, net nebandė persekioti lietuvių, ir atsitraukimas pagal iš anksto apgalvotą planą buvo sklandus. Šiame atkakliame mūšyje Rusijos pusė neteko per 1000 karių (nors tai negalutiniai duomenys), o lietuvių nuostoliai (žuvusieji ir sužeistieji) sudarė apie 300 karių. Šiame mūšyje M. Sulistrovskio Kauno husarų brigada kovėsi kaip niekad atkakliai ir daugelis karių po mūšio buvo apdovanoti. Paskutinis mūšis LDK teritorijoje įvyko liepos 24 d. prie Granės (Granne) kaimelio, kur lietuvių kariai, įgavę pasitikėjimo prie Lietuvių Brastos, pasiekė dar vieną pergalę, bet tai neturėjo įtakos karo eigai. Nors ATR kariuomenė norėjo toliau priešintis interventams, tačiau karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, spaudžiamas Targovicos šalininkų, ėmė galvoti apie kapituliaciją. Liepos 23 d. karaliaus rūmuose sukviesta Karo taryba santykiu 7 prieš 5 pritarė S. A. Poniatovskio siūlymui sudėti ginklus ir pradėti kapituliaciją.
1794 m. sukilimas
Pagrindiniai Rusijos šalininkai, susibūrę į Targovicos konfederaciją, po pralaimėto 1792 m. karo ir ypač po 1793 m. įvykdyto II Respublikos padalinimo Lietuvoje buvo laikomi išdavikais. Nežiūrint, kad jie turėjo valdžią Seime, prieš juos būrėsi vis gausesnė opozicija, kuri netrukus peraugo į atvirą sukilimą. Kuomet 1794 m. Rusijos kariuomenės vyriausiasis vadas Osipas (Otto) Igelstrőmas pradėjo dvigubai mažinti Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę, patriotiški Respublikos karininkai, palaikomi bajorų ir miestelėnų, nusprendė daugiau nebelaukti ir pradėti sukilimą. (Pavyzdžiui, iš LDK 1-osios Tautinės kavalerijos brigados (TKB), turinčios apie 1000 husarų, pagal rusų planus nuspęsta atleisti 630). Balandžio 16 d. sukilimą Šiauliuose pradėjo ta pati garsioji LDK 1-oji TKB ir keli kiti smulkesni kariuomenės daliniai, kurių vadovybė ir karininkai buvo jau senokai apimta Krokuvos akto idėjų. Kauno husarų brigados vadas Mikalojus Sulistrovskis, jo brolis Aloyzas Sulistrovskis, plk. J. Jasinskis, gen. R. Giedraitis buvo vieni iš sukilimo rengimo grupės vadovų. Tikriausiai M. Sulistrovskis ir pasikvietė savo buvusį adjutantą Juozapą Godlevskį toliau būti kartu tomis svarbiomis Lietuvai dienomis. Šiauliai pasirinkti neatsitiktinai – Žemaitijoje beveik nebuvo Rusijos kariuomenės dalinių, o bajorai ir miestiečiai aiškiai pritarė sukilimo idėjoms. Balandžio 16 d. Šiauliuose buvo paskelbtas aktas apie sukilimą, ir visi čia buvę dalinių vadai bei karininkai, taip pat pavieto seimelio bajorai, dalyvavę tame renginyje, davė priesaiką bei patvirtino ją savo parašais. Šiauliuose buvo parengtas ir patvirtintas plk. J. Jasinskio planas, pagal kurį visi LDK daliniai skirtingais keliais turėjo pasiekti sostinę Vilnių ir naktį iš balandžio 22-osios į 23-iąją pradėti sukilimą. Iš M. Sulistrovskio vadovaujamos Kauno husarų brigados buvo suformuoti trys kariuomenės būriai. Jų vadais buvo brig. M. Sulistrovskis, gen. mjr. Romualdas Giedraitis ir gen. mjr. Antanas Chlevinskis. Visi trys būriai jiems nurodytais skirtingais maršrutais patraukė į Vilnių, pakeliui areštuodami ar išvaikydami Rusijos kariuomenės įgulas, suformuotas mažuose miesteliuose ir prisijungdami sukilimui ištikimus mažesnius LDK dalinius. Pats vadas M. Sulistrovskis su dalimi savo brigados gavo užduotį žygiuoti per Panevėžį, tikėtina, kad prie vado buvo ir jo patikimas adjutantas J. Godlevskis. Kariuomenės žygio tempas buvo lėtas, nes reikėjo patikrinti pakelėse esančius dvarus ir išgaudyti Targovicos šalininkus. Panevėžį M. Sulistrovskio brigada pasiekė balandžio 18 d., toliau žygiavo per Raguvą, Taujėnus ir tik 23 d. pasiekė Vilkmergę (Ukmergę). Čia jau aiškiai matėsi, kad paskirtu laiku Vilniaus nepasieks. O Vilniuje M. Sulistrovskio dalinys turėjo užduotį užimti Rūdininkų ir Paplaujų priemiesčius, apylinkes apie Aušros vartus, Užupį. Dalinys nuo išžygiavimo iš Šiaulių padidėjo nuo 630 iki 2400 karių, tačiau žygio tempas dar labiau sulėtėjo ir Vilniaus pasiekti laiku nepavyko. Dar labiau vėlavo ir gen. mjr. R. Giedraičio būrys, taip pat gerokai pagausėjęs. Vilniuje J. Jasinskiui sukilimą teko pradėti su keturiomis kuopomis 7-ojo ir 4-ojo LDK pėst. regimento karių, sustiprintų 350 karių iš artilerijos korpuso ir dar apie 120 kavaleristų. Gabus, jaunas plk. J. Jasinskis Vilnių užėmė su negausiomis pajėgomis, remiamas civilių gyventojų ir paėmė į nelaisvę per 1000 priešo karių. Nespėję laiku atvykti M. Sulistrovskio ir kunigaikščio R. Giedraičio daliniai neužtikrino miesto apsupimo ir tai sudarė galimybę priešui išvesti iš sostinės visą artilerijos parką ir pasitraukti kitiems smulkesniems daliniams. M. Sulistrovskio brigada pasiekė Vilniaus priemiesčius tik balandžio 23 d., kai miestas jau buvo sukilėlių rankose. Kuomet visi sukilėlių daliniai pasiekė sostinę, J. Jasinskiui vadovaujant, buvo naujai suformuotos trys divizijos ir paskirti jų vadai. Į stipriausiosios divizijos sudėtį pateko 1-oji TKB, vadovaujama M. Sulistrovskio, o pačiai divizijai vadovavo vyr. sukilimo Lietuvoje vadas J. Jasinskis. Juozapui Godlevskiui teko garbė kovoti stipriausiame Lietuvos kariuomenės dalinyje, turinčiame 6320 karių ir 31 patranką. Vyriausiasis sukilimo vadas Tadas Kosciuška suteikė plk. J. Jasinskiui generolo leitenanto laipsnį. Kitoms dviem divizijoms vadovavo gen. mjr. A. Chlevinskis ir gen. ltn. Pranciškus Sapiega.
Toliau prasidėjo mūšiai su besitraukiančiais Rusijos kariuomenės daliniais. M. Sulistrovskio brigada dalyvavogegužės 7 d. Palionių (Poliany, dabar Baltarusija) mūšyje, kuris vyko 25 km nuo Pabradės. Kartu su kitais divizijos daliniais, turėdami 2900 karių, susikovė su Tambovo pėst. pulku, vadovaujamu Michailo Diejevo, kuris savo žinioje turėjo apie 2300 karių. Permainingame mūšyje lietuviams atsitraukus, pavyko miške šalia Ukropiškių palivarko (Nagurskio) surengti pasalą, į kurią pateko puolantys Tambovo pėstininkai. Priešas neteko 501 kario, o lietuvių nuostoliai siekė 130 karių. Po mūšio M. Diejevo junginys atsitraukė link Smurgainių, o lietuviai grįžo į Vilnių.
Vėliau M. Sulistrovskio brigados dalis kartu su J. Jasinskio divizija birželio 25 d.kovėsi prie Salų kaimo Smurgonių paviete prieš stiprią gen. Valerijano Zubovo diviziją. Gen. J. Jasinskis gavo klaidingus savo žvalgybos duomenis, todėl netinkamai paskirstė pajėgas. Sukilėliai patyrė daug nuostolių, Salos buvo užimtos, toliau Minsko kryptimi puolimo nepavyko pratęsti. Turėdama nemažai sužeistų kovotojų, J. Jasinskio divizija sugrįžo į Vilnių. Po keleto nelabai sėkmingų mūšių sukilimo vadovybė atleido J. Jasinskį iš vyr. vado pareigų ir birželio 4 d. nauju vadu paskyrė gen. Mykolą Vielhorskį. Po šių įvykių gen. J. Jasinskis buvo iškviestas pasiaiškinti į Varšuvą.
Lietuvos Tautinė Aukščiausioji Taryba gegužės 11 d. nusprendė sukurti ekspedicinį korpusą, kad apsaugotų LDK pasienį nuo Rusijai priklausančios Kuršo gubernijos pusės. Gegužės 18 d. buvo pradėti formuoti daliniai, kurie turėjo išvykti į šiaurinę Lietuvos dalį. Ten buvo nukreipta ir M. Sulistrovskio brigada su adjutantu J. Godlevskiu. Vėliau šis korpusas buvo pavadintas Žemaičių divizija, o jos vadu paskirtas gen. mjr. Romualdas Giedraitis. Vėliau naujasis vadas M. Vielhorskis šią diviziją padalino į dvi atskiras dalis, paskirdamas gen. Tomą Vavžeckį vyriausiuoju Žemaičių divizijos vadu, nors abu generolai veikė savarankiškai. Prie divizijos prisijungė Kauno, Raseinių, Telšių sukilėlių daliniai ir jų vadai: Ignotas Prozoras, Jonušas Tiškevičius ir Antanas Vaitkevičius. Karių skaičius birželio pradžioje išaugo iki 5000. Šiame fronte buvo pasiektos pačios žymiausios sukilėlių pergalės ties Vaškais, Saločiais, Pušalotu, užimta Liepoja, Biržai, planuota užimti Daugpilį. Po sėkmingo laimėto mūšio Saločiuose LDK centro deputacija (vyr. sukilimo vadovybė) nusprendė suformuoti naują karinį dalinį suteikiant jam Saločių pulko pavadinimą. Visuose šiuose mūšiuose labai sėkmingai kovėsi 1-oji Tautinės kavalerijos brigada, vadovaujama M. Sulistrovskio. Tai, be abejonės, didele dalimi priklausė nuo gero J. Godlevskio ir kitų adjutantų bei karininkų tarpusavio komunikavimo. Deja, kai rugpjūčio 11 d. priešai užėmė Vilnių, Žemaitijos diviziją teko atšaukti iš Kuršo fronto, kad ji nepatektų į visu frontu puolančios Rusijos kariuomenės apsupimą. Atsitraukimas vyko per Šiaulius, Kauną, Gardiną, jame susirinko ir kiti LDK kariuomenės daliniai. Po jų performavimo yra žinoma, kad visa Lietuvos kariuomenė užėmė poziciją pagal Narevo upę, o M. Sulistrovskio brigada buvo dislokuota Wiznos regione (tarp Lomžos ir Baltstogės). Daugiau duomenų apie šio Kauno husarų brigados vado karinę veiklą nepavyko rasti. Yra trumpa žinutė, kad apie 1799 m. M. Sulistrovskis gyveno Naujojoje Rytų Prūsijoje (Neuostpreußen) – o tai buvo Prūsijos karalystės provincija. Tai kažkiek susiję ir su J. Godlevskiu, nes šis, buvęs M. Sulistrovskio adjutantas, po sukilimo pralaimėjimo persikėlė į Sūduvą, apsistojo Marijampolės apskrityje, o šios teritorijos jau priklausė Naujajai Rytų Prūsijai.
Trumpas taikos laikotarpis
Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo Lietuvos dalis, esanti kairiajame Nemuno krante, atiteko Prūsijai. Šių žemių ir miškingų Užnemunės valdų savininkai, norėdami persikelti gyventi į likusią už Nemuno Lietuvos dalį, buvo priversti parduoti savo nekilnojamąjį turtą. Esant didelei pasiūlai, kaina nebuvo aukšta. Turėdamas nuojautą, J. Godlevskis užstatė savo tėvo ir dėdės Roko Godlevskio valdas ir vienas pirmųjų pigiai supirko daugiau kaip 40 000 ha žemių. 1799 m. gruodžio 12 d. sutartimi su Kauno magistratu J. Godlevskis už 76 000 olandiškų raudonųjų įsigijo ir Fredos dvaro žemes, kurios tuo metu dar priklausė Kauno miestui. Prūsijoje ėmus augti ekonomikai, iš supirktų žemių, ypač iš miško medžiagos, J. Godlevskis greitai gavo dideles pajamas, atsiskaitė su kreditoriais ir toliau sėkmingai plėtojo savo verslą. XIX a. pradžioje naujasis Fredos dvaro savininkas pasistatė reprezentacinius rūmus, keletą gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, įkūrė parką su J ir G raidžių formos tvenkiniais. Apie sėkmingą J. Godlevskio veiklą liudija įkurti dvarai su pastatytais rūmais Išlauže bei Linkmadvaryje. Trumpas Prancūzijos imperijos karas su Prūsija ir Rusija pasibaigė 1807 m. imperatoriaus Napoleono pergale. Po Tilžės taikos paskelbimo Prancūzijos imperijos sudėtyje įkurta nedidelė Varšuvos kunigaikštystės valstybė. Kadangi J. Godlevskio dvarai ir juose vykdoma ūkinė veikla buvo toli nuo pagrindinių mūšių bei kariuomenių judėjimo maršrutų, jų savininkas per šį laikotarpį didesnių nuostolių nepatyrė. Greitai J. Godlevskis tapo vienu stambiausių žemvaldžių regione. Marijampolės pavietas buvo vienas didžiausių administracinių vienetų šalyje ir pati lietuviškiausia sritis visoje Varšuvos kunigaikštystėje.
1809 m. karas tarp Varšuvos kunigaikštystės ir Austrijos
Atsiradus Europoje nedidelei lenkiškai valstybėlei, pasikeitė ir J. Godlevskio veikla. Jis iš karto įsijungė į visuomeninę ir politinę veiklą, tapo vienu iš didžiausių mecenatų, Garliavos įkūrėju, iš pradžių vietovė buvo vadinama pagal įkūrėjo pavardę – Godlevo. Fundavo savo lėšomis bažnyčias Garliavoje, Veiveriuose, koplyčias Digriuose (kitaip vad. Pėtnyčia arba lenkų k. Piątek) ir Aukštosios Fredos parke. 1808 m. tapo Lomžos departamento prefektūros patarėju, baigė teisės mokslus. Nuo 1809 m. tapo ilgalaikiu Marijampolės pavieto bajorų seimelio nariu, greitai buvo išrinktas jo vadovu (maršalka) ir pasiuntiniu į Varšuvos kunigaikštystės seimą. Ten Marijampolės pavietui atstovavo 1809, 1811 ir 1812 m. Vėliau 1818 ir 1820 m. rinktas atstovu ir į Lenkijos karalystės seimą. Rengė projektus dėl didesnės laisvės suteikimo valstiečiams, suteikiant galimybę išsipirkti nuo lažo ir činšo. Savo dvaruose tai pritaikė nuo 1815 m. Nors neturėjo geros iškalbos ir retorikos dovanos, tačiau seime kalbas sakydavo pakeltu balsu su aiškiai juntamu lietuvišku akcentu ir visuomet įtikindavo priešininkus, pateikdamas svarius argumentus. Kuomet 1809 m. kilo karas tarp Varšuvos kunigaikštystės ir Austrijos, Prancūzija negalėjo padėti lenkams, nes jos kariuomenė buvo užimta karu su Anglija ir jos sąjungininkais. Ar šiame kare dalyvavo Juozapas Godlevskis, žinių nėra arba dar nerasta, bet yra vienas įdomus dokumentas, įrodantis, kad šis jaunas 36 m. vyras buvo neabejingas kuriamai Varšuvos kunigaikštystės kariuomenei. Tvyrant gresiančio karo su Austrija nuotaikoms, dar 1808 m. J. Godlevskis paaukojo besikuriančiai kariuomenei 60 000 zlotų. Apie tai buvo rašyta Gazeta Warszawska Nr. 72, 1808 m. rugsėjo 6 d.
1830–1831 m. sukilimas
1830 m. lapkričio 29 d. Varšuvoje kilo sukilimas, o jį pradėjo Lenkijos kariuomenės puskarininkių mokykla. Pagrindiniai jo organizatoriai buvo šios mokyklos karininkai Piotras Vysockis ir mūsų tautietis Juozapas Zalivskis, kilęs nuo Jurbarko. Greitai į sukilimą įsijungė ir visa Lenkijos kariuomenė bei civiliai. J. Godlevskis jau 1830 m. gruodžio mėn. buvo pakviestas į Augustavo piliečių komitetą, o 1831 m. sausį aktyviai įsijungė į sukilimą. Aukščiausioji Tautinė Taryba paskyrė jį nepaprastuoju komisaru Augustavo vaivadijai. Jam buvo pavesta organizuoti kovinius būrius ir vadovauti sukilimo daliniams kurpių gyvenamoje teritorijoje, Lomžos vaivadijos dalyje, taip pat Ostrolenkos regione. Nuo 1831 m. vasario mėn. pradžios Juozapas Godlevskis įsikūrė Zielionos girioje, kur Lipnikuose buvo jo štabas, dalis dalinių, dislokuotų Kadzidlo, Dylewo ir Novosiolkų apylinkėse. Kartu su Juozapu Godlevskiu į sukilimą įsitraukė ir brolis Mykolas Godlevskis, turėjęs majoro laipsnį. Dažnai lenkų istorinėje literatūroje jie abu painiojami. Per Ostrolenką ėjo senasis Kauno traktas, kuriuo dažnai Varšuvos link judėjo Rusijos kariniai daliniai. Plk. J. Godlevskis dažnai organizuodavo antpuolius prieš mažesnes priešo kolonas, puldinėdavo mažesnių miestelių karines rusų įgulas, tuštindavo ginklų sandėlius. 1831 m. vasario 23 d. anksti rytą iš Ostrolenkos į Varšuvą patraukė kunigaikščio Ivano Šachovskio vadovaujamas korpusas, palikęs mieste nedidelę įgulą. Tai įgalino imtis aktyvesnių veiksmų buvusiam netoliese plk. Juozapui Godlevskiui. Jo vadovaujami daliniai vasario 23 d. staigiu puolimu užėmė Novogrudo miestelį ir jo garnizoną Lomžos apskrityje. Iš karinio sandėlio buvo paimti visi rasti ginklai. Sužinojęs, kad Ostrolenkoje palikta negausi rusų karių įgula, J. Godlevskis, sustiprinęs savo dalinius mjr. Szrederio ir mjr. Ježio Bulharino vadovaujamais pulkais, vasario 24 d. naktį į 25-ąją staigiu manevru atakavo miestą ir po neilgų kautynių užėmė. Rusų nuostoliai buvo 40 žuvusių ir kelios dešimtys sužeistų karių. Toliau tęsė sėkmingus partizaninius veiksmus, vasario 27 d. užėmė Kolno miestelį ir ištuštino ten esantį rusų karinį sandėlį. Augustavo ir Lomžos regionuose partizaninė kova vyko permainingai ir vasaros pradžioje sukilėliams darėsi vis sunkiau kovoti. J. Godlevskio partizaniniai daliniai buvo labai mobilūs ir norėdami išvengti didesnių nuostolių, vengdami gausesnio priešo, dažnai keitė dislokacijos vietas. Maždaug 1000 karių dalinys, kuriam vadovavo mjr. Mykolas Godlevskis, sėkmingai kovėsi prie Augustavo, o Lomžos ir kurpių regionų pasienyje veikė plk. Juozapo Godlevskio daliniai, taip pat kito lietuvio, papulkininkio Juozapo Zalivskio būriai. Abu buvo panašaus charakterio, ūmaus būdo ir dažnai pykdavosi. Liepos mėnesį J. Godlevskiui smarkiai pašlijo sveikata ir teko pasitraukti į dimisiją. Sukilimo vadovybė, įvertindama jo karinę veiklą, suteikė brigados gen. laipsnį ir jo korpusą prijungė prie pplk. J. Zalivskio dalinio. Po sukilimo nuslopinimo J. Godlevskis pasinaudojo Rusijos caro Nikolajaus I amnestija ir represijų bei turto konfiskacijos išvengė. Ilgą laiką gydėsi, vėliau grįžo prie dvaro reikalų. 1836 m. buvo išrinktas Augustavo gubernijos Kredito draugijos pirmininku. 1861 m. buvo vienas pagrindinių iniciatorių organizuojant anticarines demonstracijas Kaune. Jų pagrindiniai organizatoriai buvo Mikalojus Akelaitis, Simonas Katilius ir Tadas Korzonas. Savo dvare Fredoje J. Godlevskis priimdavo iš Kauno atžygiavusias demonstrantų minias, rengdavo pasilinksminimus su šokiais, į kuriuos be bajorų sukviesdavo ir daug aplinkinių vietovių valstiečių. Žmonės dėvėdavo tautinius drabužius, vyrai puikuodavosi kepurėmis-konfederatėmis ir kita ATR simbolika, skambėdavo patriotinės dainos. Dažnai bajorai šokdindavo valstietes, o kaimo vyrai kviesdavo šokti puošnias dvarų ponias. Jau tuomet buvo galvojama apie naują sukilimą, tad visokiais būdais imta svarstyti, kaip pritraukti į prasidėsiantį sukilimą valstiečių mases, kurios tuo metu dar buvo gana pasyvios.
J. Godlevskis mirė savo dvare, Fredoje, 1867 m. sausio 12 d.
Dokumentai
Karo ministrui, gen. Izidoriui Tomui Krasinskiui
Vyriausiojo vado (J. Skšyneckio) įsakymu turiu garbės pranešti Vyriausybinei karo komisijai, kad vadovauti kariniams daliniams Augustavo vaivadijoje ir tęsti partizaninį karą, taip pat karinei ekspedicijai už Nemuno į Lietuvą vadovaus Jo Ekscelencija (originale JWny) Juozapas Godlevskis, nepaprastasis komisaras, jo pavaldume bus pulkininkas Aleksandras Oborskis. Dalinio pajėgas sudarys Lomžoje besiformuojanti Augustavo kavalerija, šaulių daliniai iš valstybinių dvarų, muitinės pareigūnų, vaivadijų apsaugos dalinių ir savanorių, taip pat Lietuvių legionas. Jo žiniai priskirtos keturios 3 svarų patrankos, kurių įguloms vadovauja paporučnikas Foelichas.
Gen. Ignotas Pradzinskis, 1831 vasario 2
Gen. Janui Uminskiui
(…) Kalbant apie papulkininkio J. Zaliwskio karinį dalinį, vyriausiasis vadas nori, kad šis dalinys susijungtų su pulkininko J. Godlevskio korpusu ir kartu su juo žengtų gilyn į Augustavo vaivadiją, kad ten išplėstų sukilimą ir paduotų ranką Lietuvos ir Žemaičių sukilėliams.
Gen. I. Pradzinskis, 1831 balandžio 19, Pulkininkas Godlevskis su savo daliniu užima Krasnosielską. (Karininko Jankowskio raportas, 1831 05 09)
(Raport Jankowskiego z 9 V 1831) Pułkownik J. Godlewski (…) zajmuje swoim oddziałem Krasnosielsk.
Šaltiniai ir literatūra
1. Adomas Butrimas, Žemaičių Kunigaikštystė bajorų Gadonų raštuose, Vilnius, 2019.
2. Inga Stepukonienė, Garliava, 2016.
3. Darius Viliūnas, Ankstyvoji modernizacija Užnemunėje XIX a. pr., Vilnius, 2021.
4. Zdzisław Sułek, Sprzysiężenie Jakuba Jasińskiego, Warszawa, 1982.
5. Henryk Mościcki, Generał Jasiński i powstanie kościuszkowskie, Warszawa, 1917.
6. Aleksander Połujański, Wędrówki po guberni augustowskiej w celu naukowym odbyte, Warszawa, 1859.
7. Władysław Zajewski, Powstanie listopadowe 1830–1831, Toruń, 2003.
8. Stanisław Chankowski, Powstanie styczniowe w Augustowskiem, Warszawa, 1972.
9. Polski Słownik Biograficzny, Wrocław, t. 8, 1959.
10. Adam Wolański, Wojna polsko-rosyjska 1792 r. Warszawa, 1792.
Nuotraukos Ritos Pauliukaitienės
