Alfonsui Vabalui-Gediminui – 115

0

SLAPYVARDŽIAI

Alfonsas Vabalas-Gediminas. Nuotrauka iš LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinio

Alfonsas Vabalas-Gediminas, vienas iš labiausiai išsilavinusių Lietuvos partizaninio karo dalyvių, teisės studijas baigė Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir Sorbonos universitete Paryžiuje. Prancūzijoje atskira knyga jis išleido teisės mokslų daktaro disertaciją. Atidžiau pažvelgus į jo partizaninius slapyvardžius – Budrys, Profesorius, Vytas, Gediminas – galima pastebėti, kokios asmenybės žavėjo Adolfą Vabalą, kokias vertybes rinkosi jis pats, kaip jį vertino kiti. Tiek Klaipėdos 1923 m. sukilimo vadovas Jonas Polovinskas-Budrys, tiek ir Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas pirmenybę teikė diplomatijai, o ne karybai, bet vis dėlto jie buvo ryžtingos ir atsakomybės nebijančios prisiimti asmenybės, gebančios derinti diplomatiją ir karybą tėvynės labui. Na, o Profesoriumi Adolfą Vabalą su pagarba praminė jauni partizanai, vertindami jo išsilavinimą, erudiciją, ramų, dalykišką bendravimą. Slapyvardį Vytas partizanai pasirinkdavo retai, nes tai buvo populiarus tikro vardo trumpinys ir nemažai jaunų partizanų jį turėjo, toks slapyvardis puikiai galėjo maskuoti vyresnį negu daugumos partizanų Alfonso Vabalo amžių.

BIOGRAFIJOS FAKTAI

(Parengta pagal Rūtos Trimonienės, Bonifaco Ulevičiaus, Raimondo Vabalo, Nijolės Maslauskienės ir kitų tyrėjų darbus)

A. Vabalui skirtas paminklas. Tipinis atminimo ženklas Alfonso Vabalo-Gedimino žūties vietoje, aut. Romas Navickas, dabar Kauno miestas, Garšvės gatvė. 2023-06-26 minint 75-ąsias A. Vabalo-Gedimino žūties metines prie paminklo nufotografuotas Antanas Juodis, tame krašte žuvusių šešių partizanų Juodžių pusbrolis, saugantis ne tik savo giminaičių, bet ir jų bendražygių atminimą. Ritos Pauliukaitienės nuotrauka

Kaip minima LGGRTC darbuotojos Rūtos Trimonienės parengtoje Alfonso Vabalo biografijoje, jis gimė 1909 m. sausio 15 d. Vilkaviškio apskrityje, Virbalyje, arba kaip teigiama kituose šaltiniuose, Kybartų valsčiuje, Kurpikų kaime. 1914 m. su šeima atsikėlė gyventi į Vilnių, 1915 m. drauge su karo pabėgėliais šeima pasitraukė į Rusiją, o 1918 m. su artimaisiais grįžo į Lietuvą.

1925 m. jau mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, besimokydamas gimnazijoje susidomėjo Europos radijo transliacijomis ir nuo 1925 metų jų nuolatos klausėsi. 1928 m. birželio 20 d. baigė Prienų „Žiburio“ gimnaziją ir tais pačiais metais rugsėjo 13 d. įstojo mokytis teisės į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, o spalio 26 d. pradėjo dirbti ir Lietuvos radiofone laidų vedėju.

1934 m. balandžio 15 d. baigė universitetą ir įgijo teisininko specialybę, netrukus Panevėžyje susituokė su Vanda Žemaityte ir tais pačiais metais jauna pora išvyko į Paryžių, kur Sorbonos universitete Vytautas Vabalas tęsė studijas. 1939 m. Alfonsas Vabalas apgynė teisės mokslų daktaro disertaciją ir Paryžiuje išleido knygą „Les conflits de lois interprovinciaux dans le droit prive Lituanien: expose de droit compare et droit interprovincial et matiere de mariage et de succssesions“ (apie tarppartinius konfliktus dėl įstatymų Lietuvos privatinėje teisėje). 1939 m. rugpjūčio mėn. Alfonsas Vabalas pradėjo dirbti Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje telegramų agentūros ELTA įgaliotu atstovu Prancūzijoje.

1937 m. kovo 5 d. Alfonsas Vabalas su žmona Vanda Paryžiuje susilaukė sūnaus Raimondo, kuris vėliau tapo kino režisieriumi, 1984 m. sukūrė filmą „Skrydis per Atlantą“ apie Steponą Darių ir Stasį Girėną. Jis taip pat sudarė knygą „Vincas Seliokas: Atsiminimai“ (2001 m.), kuri buvo skirta tėvo bendražygiams pagerbti. 1940 m. kovo 12 d. šeimoje gimė antrasis sūnus Eduardas, kuris irgi įgijo aukštąjį išsilavinimą, tapo inžinieriumi.

1940 m. birželio 15 d. prasidėjus SSRS okupacijai, netrukus Alfonsas Vabalas su šeima buvo atšauktas į Lietuvą. Kai kuriuose šaltiniuose galima rasti frazę, pasakytą žmonai ir apibūdinančią Alfonso Vabalo laikyseną tuo metu: „Madam, važiuojame namo.“

1941–1944 m. vokiečių okupacijos metais Alfonsas Vabalas gyveno Kaune, dirbo Kauno suaugusiųjų institute inspektoriumi, dalyvavo pogrindinėje veikloje, organizavo Tautos tarybos Užsienio reikalų skyrių. 1944 m. prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai iš pradžių dirbo Vilniuje, Teisingumo komisariate, vedė juridinius kursus. Supratęs, kad dirbdamas šiame darbe bus verčiamas sekti kitus žmones, Alfonsas Vabalas pasirūpino gauti fiktyvią gydytojų pažymą apie sveikatos sutrikimus ir 1945 m. išvyko dirbti į Kauną Energetikos valdybos amatų mokyklos direktoriumi.

1946 metų pavasarį Vytauto Didžiojo universitete Kaune pradėjo dėstyti prancūzų kalbą, bet netrukus jį ėmė verbuoti sovietinis saugumas. Alfonsui Vabalui teko rinktis ir jis, pasirinkęs Lietuvos mišką, 1946 m. birželį pasitraukė į Tauro apygardą.

Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis aukštai vertino Alfonso Vabalo racionalų mąstymą, išsilavinimą ir 1946 m. rugpjūčio 15 d. jį paskyrė apygardos laikraščio „Laisvės žvalgas“ redaktoriumi, nuo rugsėjo 1 d. apygardos štabo Politinės dalies skyriaus viršininku, nuo lapkričio 22 d. taip pat ir Karo lauko teismo pirmininku. Tų pačių metų gruodžio mėnesį apygardos vado įsakymu jis buvo apdovanotas juostele „Už uolumą“.

1947 m. sausio 15–16 d. Alfonso Vabalo-Gedimino ir Kazio Matulevičiaus-Radvilos bunkeryje, buvusiame Vilkaviškio apskrityje, netoli Pilviškių esančiame Nedrausvės kaime ūkininko Broniaus Lietuvninko-Bitininko sodyboje, vyko paankstintas Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jame dalyvavo Tauro apygardos atstovai Antanas Baltūsis-Žvejys, Alfonsas Vabalas-Gediminas, Vincas Strimas-Šturmas, Vitalius Gavėnas-Vampyras, Juozas Lukša-Kazimieras, Algimantas Zaskevičius-Tautvaiša, Algirdas Varkala-Žaliukas, Dainavos apygardos vado įgaliotas asmuo Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, o Žemaitijoje veikusios Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas per ryšininkę Niną Nausėdaitę-Rasą atsiuntė laišką. Šiame suvažiavime galutinai nusprendus, kad Juozas Markulis yra sovietinio saugumo agentas, A. Vabalas-Gediminas pasiūlė steigti naują Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio Prezidiumą, atsiribojus nuo provokatoriaus. Tam buvo pritarta ir vėliau BDPS Prezidiumas su Lietuvos partizanų vadais parengė išsamią medžiagą apie padėtį okupuotoje Lietuvoje. Ją į Vakarus per Lenkiją 1947 m. gruodžio 14 d. išgabeno BDPS Prezidiumo įgaliotiniai užsieniui Juozas Lukša-Skrajūnas ir Kazimieras Pyplys-Audronis. BDPS Prezidiumo nariai buvo: Vincas Seliokas-Gintautas (pirmininkas), Antanas Baltūsis-Žvejys, Edmundas Akelis-Aklys, Alfonsas Vabalas-Gediminas, Antanas Miškinis-Kaukas, Antanas Kučingis-Kalvaitis, Vincas Bazilevičius-Taučius, Jonas Boruta-Linonis, Juozas Stankūnas-Stankus.

Paskutiniai Alfonso Vabalo-Gedimino gyvenimo metai buvo labai dramatiški. 1947 m. birželio 15 d. Tauro apygardos vado A. Baltūsio įsakymu A. Vabalas-Gediminas buvo atleistas iš visų pareigų Tauro apygardoje kaip pereinantis dirbti kitur, jam buvo leista išvykti už apygardos ribų. Tai įvyko todėl, kad A. Vabalo-Gedimino požiūris dėl legalizacijos ir kovos už Lietuvos laisvę būdų (ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo) nesutapo su A. Baltūsio-Žvejo nuomone. A. Vabalas-Gediminas tęsė savo veiklą BDPS Prezidiume. Jo sesuo Stefanija Vabalaitė-Jonytienė, gyvenusi Kaune, buvo ryšininkė tarp Gedimino, BDPS Prezidiumo narių ir Žvejo. 1948 m. pradžioje ji buvo suimta ir teisiama drauge su kitais BDPS Prezidiumo nariais, ryšininkais bei rėmėjais, iš viso bendroje byloje, kaip teigia Vytautas Jakelaitis, jų buvo 24 asmenys. Stefanijai Jonytienei buvo skirta kalėti 10 metų lageryje. Alfonsas Vabalas-Gediminas grįžo į Tauro apygardą ir apsistojo Birutės rinktinės Žiedo kuopoje, kuriai vadovavo Juozas Išganaitis-Dėdė, anot Juozo Skaržinsko-Dramblio, tai buvo 1948 m. pavasaris. Kaip rašo Bonifacas Ulevičius, buvusi partizanų rėmėja, tapusi sovietinio saugumo informatore, 1948 m. birželio 25 d. pranešė, kad netoli Kauno Panemunės valsčiuje Armališkių kaime pas Varanavičius ir Petruškevičius lankosi partizanai (jų buvo atvykę keturi). Sodybos netrukus buvę apsuptos. Alfonsas Vabalas-Gediminas žuvo 1948 m. birželio 26 d. Partizanams besitraukiant, Alfonsas Vabalas buvo pašautas į koją. Supratęs, kad pasitraukti nepavyks, nusišovė. Sunkiai sužeistas J. Skaržinskas-Dramblys buvo paimtas į nelaisvę, buvo nuteistas, kalintas lageryje, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę daug prisidėjo prie bendražygių atminimo įamžinimo. Vytautui Kabašinskui-Litui ir Pranui Puidokui-Žyniui tą kartą pavyko pasitraukti, bet abu jie žuvo 1949 metais.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Alfonso Vabalo-Gedimino nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1999 m. kovo 30 d. jam buvo pripažintas kario savanorio statusas, balandžio 9 d. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu. 2001 m. Lietuvos Respublikos Prezidento gegužės 15 d. įsakymu jis apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

NAUJAUSI TYRIMAI

Nors dauguma Alfonso Vabalo-Gedimino biografijos tyrinėtojų labiausiai pabrėžia tai, kad jis parengė pirminius svarbiausių BDPS Prezidiumo dokumentų, išgabentų į Vakarus, variantus, o vėliau kitų patobulintus išvertė į prancūzų kalbą, vis dėlto istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Darius Juodis ir kiti tyrėjai teigia, jog šio Lietuvos partizano nuopelnai yra kur kas didesni. Išanalizavęs Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16-osios deklaraciją ir jos atsiradimo aplinkybes, istorikas D. Juodis daro išvadą, jog tai yra 4-asis Lietuvos partizanų deklaracijos variantas. Ankstesnieji trys yra šie:

1-asis „Lietuvos partizanų suvažiavimo deklaracija“, pasirašyta 1946 m. balandžio 23 d. Pietų Lietuvos partizanų suvažiavime Punios šile. Anot Dariaus Juodžio, jos atsiradimą inicijavo bei parengė Juozas Vitkus-Kazimieraitis.

2-asis „Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto deklaracija“, pasirašyta1946 m. birželio 6 d. Prienų r. Šaltupio kaime, Algirdo Varkalos-Žaliuko tėviškėje. Beje, šios deklaracijos pasirašymo iniciatorius buvo Jonas Deksnys, atvykęs iš Vakarų, tačiau tikrai vertėtų patyrinėti, galbūt vienas iš šios deklaracijos  kūrėjų buvęs Algirdas Julius Greimas, studijavęs dvejus metus teisę Vytauto Didžiojo universitete, o pasitraukęs į Vakarus buvo aktyvus Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto (VLAK) narys.

3-iasis „Bendro demokratinio pasipriešinimo deklaracija nr. 2“. Kaip teigia istorikas Darius Juodis, šis dokumentas labai sutampa su 1949 m. vasario 16 d. deklaracija, teisiškai profesionaliai parašytas, o paieškojus tarp partizanų profesionalaus teisininko buvo atkreiptas dėmesys į vienintelį Alfonsą Vabalą-Gediminą.

Parengė Rita Pauliukaitienė, punskas.pl

LITERATŪRA

Vytautas Jakelaitis, „Kas tu toks, Antanai Miškini?“, https://www.uvb.lt/senasis/miskinis/apie_miskini/tai_kas_tu_toks.htm.

Lietuvos archyvų departamentas, Lietuvos visuomenės archyvas, „Lietuvos partizanų Tauro apygarda (1945–1952)“, sudarytoja Nijolė Maslauskienė, Vilnius, 2000.

Juozas Skaržinskas-Dramblys „Tikėjome Lietuvos laisve“, https://partizanai.org/index.php/laisves-kovu-archyvas-22-t-1997-m/3663-tikejome-lietuvos-laisve.

Kristina Tamelytė, „Istorikas Darius Juodis: nesame pasiruošę plačiau žiūrėti į partizaninį karą“, https://www.bernardinai.lt/2019-02-15-istorikas-d-juodis-nesame-pasiruose-placiau-ir-ivairiau-ziureti-i-partizanini-judejima/.

Bonifacas Ulevičius, Raimondas Vabalas, „Alfonsas Vabalas“, https://www.vle.lt/straipsnis/alfonsas-vabalas/.

Bonifacas Ulevičius, „Vadu gimstama“, https://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-23-t-1997-m.

„Alfonsas Vabalas-Budrys, Profesorius, Vytas, Gediminas“,  http://genocid.lt/datos/vabalas.htm.

Vytauto Didžiojo universitete 2022-02-22 vykusi diskusija „Neatrasti VDU veidai: partizanų teisės profesorius Alfonsas Vabalas-Gediminas ir LLKS tarybos 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija“, https://www.vdu.lt/lt/ivykiai/diskusija-neatrasti-vdu-veidai-partizanu-teises-profesorius-alfonsas-vabalas-gediminas-ir-llks-tarybos-1949-m-vasario-16-d-deklaracija/; https://www.youtube.com/watch?v=XpX8I-NYGUI.

Teodoras Žukas, „Vasario 16-oji ir partizanų geopolitika“, https://www.bernardinai.lt/vasario-16-oji-ir-partizanu-geopolitika/.

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia