Druska bei šviesa

0

V eilinis sekmadienis

Jėzus naudojosi kasdieniais druskos ir šviesos įvaizdžiais, norėdamas perteikti ypatingas tiesas. Ko druska ir šviesa mus gali išmokyti apie Dievą ir Jo viešpatavimą žemėje? Druska buvo vertinga prekė antikiniame pasaulyje. Žmonės ja prekiavo, kaip mes prekiaujame auksu ar vertybiniais popieriais. Be to, karšto klimato kraštuose, kai dar nebuvo išrasta elektra ir šaldytuvai, druska atliko naudingą vaidmenį. Ji ne tik suteikdavo maistui skonį, bet ir saugojo mėsą nuo sugedimo. Jėzus pasinaudojo druskos įvaizdžiu ir parodė, kaip Jo sekėjai turi gyventi pasaulyje. Kaip druska apvalo, saugo ir suteikia turtingą skonį, taip ir Kristaus sekėjas turi būti druska žmonių visuomenėje, kad apvalytų, saugotų ir suteiktų Dievo teisumo karalystės, taikos ir gailestingumo skonį pasaulyje.

Ką Jėzus turėjo omenyje, sakydamas: „Jei druska išsidvoktų, […] Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.“ (Mt 5, 13)? Senais laikais druską dažnai berdavo į krosnis, kad kaitriau degtų. Sudeginta druska niekam nebetiko ir ją išmesdavo lauk, kur žmonės bevaikščiodami ją ir sutrypdavo (Mt 5, 13). Priešpastatydamas naudingą druską ir tą, kuri jau prarado savo savybę apsaugoti nuo sugedimo, Jėzus greičiausiai norėjo padrąsinti savo sekėjus nešti Kristaus meilės, skaistumo ir teisingumo skonį godumo, gašlumo bei savanaudiškų ambicijų sugadintam pasauliui. Apaštalas Paulius primena: „Juk mes esame Kristaus aukos kvapsnis Dievui tarp einančių į išganymą ir žengiančių į pražūtį. Vieniems mirties kvapsnis, nešantis mirtį, kitiems gyvenimo kvapsnis, vedantis į gyvenimą.“ (2 Kor 2, 15–16). Jėzus sakė: „Esate – čia ir dabar – visi, kurie dar ne kažką teišmano ir ne kažką tesupranta, kurie jaučiasi silpni ir reikalingi Dievo pagalbos: Turėkite savyje druskos“ (Mk 9, 50). Mokinys, praradęs Kristaus išmintį, tą meilės ugnį, apvalančią nuo egoizmo ir parengiančią aukai, yra beskonė druska: Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti (Mt 5, 13). Sūrumo nustojusi druska yra tada, kai patys sau kenkiam.

Jėzus taip pat pasinaudojo šviesos ir lempos įvaizdžiu, pagilindamas savo palyginimą. Lempos senovės laikais, kaip ir dabar, atliko gyvybiškai svarbią funkciją. Jų pagalba žmonės galėjo matyti tamsoje ir nesuklupti bei nepargriūti. Žydams „šviesa“ taip pat buvo vidinio grožio, tiesos ir Dievo gerumo išraiška. „Tavo šviesoje matome šviesą“ (Ps 36,10). „Tavo žodis – žibintas man kojoms ir šviesa mano takui.“ (Ps 119, 105). Dievo malonė ne tik apšviečia mūsų gyvenimų tamsybes, bet ir pripildo mus dvasinės šviesos, džiaugsmo ir ramybės. Jėzus pasinaudojo lempos vaizdiniu norėdamas parodyti, kaip Jo sekėjai turi gyventi Jo tiesos ir meilės šviesoje. Kaip natūrali šviesa nušviečia tamsą ir žmogus gali matyti, taip Kristaus šviesa spindi tikinčiųjų širdyse ir įgalina mus matyti dangišką Dievo karalystės tikrovę. Iš tiesų, mūsų misija yra būti Kristaus šviesos nešėjais, kad kiti pamatytų Evangelijos tiesą ir būtų išvaduoti iš nuodėmės aklumo bei apgaulės. 

Šiandienos Evangelija sako: „Jūs pasaulio šviesa“. Neįtikėtina, kaip labai Dievas vertina žmones ir jais pasitiki. Šie žodžiai drąsina mus ir ragina elgtis bei gyventi sąžiningai. Priėmę Jėzų per šv. Komuniją uždegame sieloje spindinčią Dievo šviesą, įberiame žiupsnelį tikėjimo druskos, teikiančios skonį visai mūsų krikščioniškai būčiai: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Tikintis žmogus yra pasauliui duota šviesa: „Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno“ (Mt 5, 14).

Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia