sb, punskas.pl
Evangelija (Lk 1, 39–56)
Anomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą.
Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko:
„Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ši garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo sveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.
O Marija prabilo:
„Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis ir šventas yra jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso.
Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.
Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius“.
Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus.
