III advento sekmadienis. Mt 11, 2–11
Jau advento laikotarpis įsibėgėja, bet užuominos apie Kristaus gimimą neaptinkame. Tiek praeitą sekmadienį, tiek šį sekmadienį mes girdime Evangelijas apie Joną Krikštytoją. Tokioje šviesoje Jonas Krikštytojas yra advento laikotarpio žmogus, į kurį Bažnyčia, kaip bendruomenė, kreipia dėmesį. Paradoksalu, tačiau iš Jėzaus lūpų išeina žodžiai, iš pirmo žvilgsnio pakertantys Jono Krikštytojo reputaciją, kurią jis užsitarnavo prie Jordano. Mažiausias dangaus karalystėje yra didesnis už Joną Krikštytoją. Kristus palieka atvirą intrigą. Jeigu Jonas Krikštytojas esti mažiausias, tai kur tada mūsų vieta?
Svarbiausias Naujojo Testamento klausimas yra: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Šis klausimas yra labai svarbus, nes jis atspindi išrinktosios tautos mesijinę viltį – žydai laukė mesijo, kuris juos išvaduosiąs iš okupacijos. Galų galiausiai galime pastebėti tam tikrus standartus, kurie yra politizuoti, ir galime įsitinkinti, kad Kristus neatitiko mesijo, kaip tokio, standartų. Jėzus rodo ženklus, liudijančius Jį esant mesiju. Klausimas: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ yra užduodamas Jono Krikštytojo mokinių, kuriuos jis buvo pasiuntęs iš kalėjimo. Tuo metu Jonas Krikštytojas kalinamas Machėros tvirtovėje. Ji yra į rytus nuo Jeruzalės. Tai pasienio ruožas. Jonas Krikštytojas šiame kalėjime išbuvo apie metus laiko. Apie tai rašė žydų istorikas Juozapas Flavijus.
Jonas Krikštytojas nusiunčia savo mokinius pas Jėzų. Minėtame klausime – „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ – yra paslėptas titulas. Dabar mums, gyvenantiems praėjus dvidešimčiai šimtmečių nuo anų įvykių, šis klausimas gal nieko ir nesako, tačiau jame pavartotas žodis mesijas. Labai svarbu žinoti, kad Jono Krikštytojo klausimas atspindi viltingą lūkestį. Šio lūkesčio šaknys puikiai apčiuopiamos Senajame Testamente. Pranašas Izaijas sako: Į Zioną jis ateis kaip Atpirkėjas –„pas tuos Jokūbo vaikus, kurie nusigręžė nuo nuodėmės“, – tai VIEŠPATIES žodis (Iz 59, 20). Pranašo Danieliaus knyga taip pat atspindi mesijo lūkestį: Vis stebėdamas nakties regėjimus, mačiau tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis. Jis priėjo prie Amžinojo, ir buvo jam pristatytas (Dan 7,13). Vienokiu ar kitokiu būdu šis pamatinis klausimas taip pat atspindi Jono Krikštytojo abejonę. Klausimas yra nepatogus. Ką mes galime su šiuo klausimu pastebėti? Visų pirma negalvokime, kad Šventasis Raštas esti lengvas pasivaikščiojimas. Biblija yra mums nepatogi. Motina Bažnyčia yra nuolat biblinėje įtampoje ir stengiasi per tai išreikšti tikrąją Dievo valią, nors ir koks būtų sunkus ir neįkandamas tas Šventraščio riešutas. Laikui bėgant, Bažnyčios tėvai bandė šį klausimą padaryti iškilų. Šį Jono Krikštytojo klausimą: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ paaiškino taip:
- Jonas Krikštytojas klausė dėl to, kad atsakymą išgirstų jo paties mokiniai, nors jis žinojo, kad Jėzus yra mesijas.
- Jonas Krikštytojas norėjo, kad pats Jėzus viešai pasisakytų, kad jis iš tikrųjų yra.
- Jonas Krikštytojas būdamas kalėjime prarado viltį ir norėjo sulaukti paguodos, sulaukti valios pastiprinimo.
Jono klausimas, kas yra Jėzus, aktualus ir šiandien. Tačiau dabar jis susijęs ne su Jėzaus asmeniu, bet su Jo Bažnyčia. Tai iš esmės tas pats klausimas, nes Bažnyčia yra tas pats, žmonių istorijoje pasiliekantis, Kristus. Vis dėlto mūsų amžiui būdinga abejoti šiuolaikinės Bažnyčios misija. Ne kartą girdime sakant: tikiu Kristų, bet nepripažįstu Bažnyčios. Mūsų dienų liberalaus krikščionio požiūrį į Bažnyčią išreiškia vienur kitur girdimi šūkiai: Jėzui – taip! Bažnyčiai – ne! Tai daugelio mūsų laikų krikščionių neribotos laisvės pagunda, kelianti klausimą, kas yra Bažnyčios tapatybė. Jonas kadaise suabejojo Kristumi, nematydamas jo karališkosios didybės, o mes dažnai abejojame savo Bažnyčia, nematydami jos žemiškosios galybės.
Jonas Krikštytojas buvo tiesiakalbis vyras. Jis skelbė atgailos krikštą. Anot Jono Krikštytojo: Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“ (Mk 1, 7–8). Šventoji Dvasia Biblijoje pastebima kaip ugnies liežuvis: Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. (Apd 2, 3–4). Jonas Krikštytojas kvietė į atgailos krikštą, o atėjęs mesijas juos krikštys Šventąja Dvasia, t. y. krikštys ugnimi. Tai buvo Jono Krikštytojo lūkestis, kuris iš esmės nepasiteisina. Jėzus siūlo ne teismą, bet teikia gailestingumą. Evangelijose yra gausu palyginimų, o viename minima vėtyklė. Tai yra įrankis džiovinti grūdams. Tačiau Jėzaus rankose ne vėtyklė, bet kryžius.
Keliaukite. Pirmoji taisyklė, kuri turbūt ir keistokai nuskambės, bet Šventasis Raštas nebuvo parašytas lietuvių kalba. Graikiškas žodis ταξίδια (taxídia) paminėtas yra du kartus. Pirmąkart yra mūsų nagrinėjamoje dalyje, o kitą – Evangelijos pagal Matą pabaigoje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos (Mt 28, 19–20). Originaliame vertime būtų ne „eikite“, bet „keliaukite“. Jei žodis kartojasi, tai ir situacijos yra panašios. Šis Kristaus paliepimas „keliaukite“ yra ne šiaip sau. Tai yra paraginimas iš naujo savo pusbroliui Jonui Krikštytojui paskelbti Gerąją Naujieną. Visa tai galima apsakyti žodžiais: grąžinkite Joną Krikštytoją į mano pusę, nutraukite abejonę. Šis paliepimas baigiamas neįprastai: ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi. Pasipiktinti Biblijos kalba reiškia pakrypti į pikta, atsisakyti tikėti, o papiktinti – pastūmėti į pikta, traukti į nuodėmę (plg. Mt 18, 6–9). Taip pat nepasipiktinti reiškia – nenukristi nuo manęs. Graikiškas žodis skandalizo reiškia neužkliūti, nepargriūti. Performuluojant šį biblinį pasakymą „nepasipiktinti“ galima jį išreikšti ir taip: palaimintas, kuris nenukris nuo manęs. Šioje vietoje taip pat galima prisiminti pranašą Izaiją: vis dėlto jis bus žabangos, pažaidos akmuo ir nuopuolio priežastis abiem Izraelio namams, kilpa ir žabangos Jeruzalės gyventojams. Daugelis suklups ant jų, puls ir susižalos, į žabangas įsipainios ir bus pagauti (Iz 8, 14–15). Jėzus – papiktinimo akmuo. Visados yra lengviau pasipiktinti Jėzumi ir nuo jo atkristi. Reikalinga ištikimybė, o krikščionybėje turi būti radikalus apsisprendimas.
Abejonių išsklaidymas, kuris turi būti praneštas, yra paremtas Jėzaus darbais: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Jėzus Jonui Krikštytojui kalba Senojo Testamento kalba. Kristus jam primena pranašą Izaiją: Tavo mirusieji gyvens, kūnai jų prisikels, nes tavo rasa – rasa švytinti šviesa, todėl ir šešėlių šalis mirusiuosius atiduos (Iz 26, 19), tada atmerktos bus akliesiems akys, atvertos kurtiesiems ausys. Tada raišasis šokinės tarytum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis (Iz 35, 5–6), kad neregių akis atvertum, belaisvius iš kalėjimo išvestum, sėdinčius belangės tamsybėse išvaduotum <…> Viešpaties DIEVO dvasia su manimi, nes VIEŠPATS patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams (Iz 42, 7.61,1). Jonas Krikštytojas būdamas pranašu turėjo suprasti Jėzaus atsiųstą žinią, kuri yra pasakoma Senojo Testamento pranašiška kalba.
Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? Ir ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena aure karaliaus rūmuose. Tai ko gi išėjote? Ar pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo! Jėzus kalba su labai radikalia potekste. Kristus puikiai orientavosi visuomeniniame gyvenime. Jis atskiria, kas yra politiška ir kas ne. Jėzus kalba apie nendres ne šiaip. Erodas Antipas, valdęs tuo metu Palestiną, buvo vadinamas „Nendre“. Įprastai ant pinigų buvo vaizduojami karaliai ir imperatoriai. Erodas Antipas ant savo pinigo pavaizdavo nendres, nes savo atvaizdą ant pinigo draudė vaizduoti Tora. Jėzus toliau tęsia ir kalba apie karališkus apdarus. Nejučiomis Kristus pasako, kad ne karaliaus atėjo pažiūrėti. Jėzaus kalba išsikristalizuoja ir baigiasi ties Jonu Krikštytoju. Jis yra tikrai pranašas, kuris ruošia tautą tikrojo Mesijo atėjimui. Kristui politiniai sumetimai nė motais.
Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį. Išganymo istorija yra iš dviejų dalių: senoji Sandora ir naujoji Sandora. Senosios Sandoros pabaigos momente Jonas Krikštytojas yra didžiausias. Naujosios Sandoros akistatoje Jonas Krikštytojas yra mažiausias, nes tai ne jo era. Asmeniniu šventumu Jonas Krikštytojas nepralenkiamas, bet kiekvienas Naujojo Testamento išpažinėjas laimingesnis už jį. Tada gali kilti klausimas, kaip yra matuojama didybė. Ji matuojama Dievo akių matu. Pasaulio akimis didybė yra labai reliatyvi: vieną dieną gali būti aukštinamas, o kitą dieną gali būti greitai pažemintas.
Sustokime prie minios. Toji minia atkeliavo ne šiaip sau, bet ji turėjo tam tikrų lūkesčių. Šio trečiojo advento sekmadienis gali mums padiktuoti retorinį klausimą, ko mes atėjome į šią bendruomenę? Kokie mūsų didieji lūkesčiai? Minia, kuri stoviniavo ir klausėsi Jėzaus, atėjo ieškoti ir Dievo žmogaus, kuris iš naujo kalbėtų apie Dievo pažadą. Mūsų pačių susirinkimas švęsti Eucharistiją yra atliepas, kylantis iš širdies gelmės. Mumyse yra įrašytas tas Dievo ilgesys. Jis mus atveda prie Kristaus altoriaus, kur suklumpa mūsų senasis aš. Čia Evangelija nėra tušti žodžiai – ji tampa duona, kurią mes priimame. Tai yra vidujinio troškimo patenkinimas. Šventasis Augustinas sako: Dieve, tu manyje pasodinai ilgesį. Dievas savimi tą ilgesį ir numalšina. Tokioje šviesoje Jonas Krikštytojas, minia ir mes supanašėjame. Visiems yra būdingas troškimas. Advento laikas – tai ne tik ruošimasis ateinančioms Kalėdų šventėms, bet pirmiausia vidinė dvasinė kelionė, į kurią leidžiamės, kad sustiprintume savyje Dievo troškimą, laukdami Jo atėjimo ir pasiruošdami jį priimti į savo gyvenimą. Tai tinkamas metas paklausti savęs: Ar Dievo troškimas manyje nėra užgesęs? Ar dar alkstu dvasinių gėrybių, ar dar alkstu ir ieškau Dievo? Būkime kaip pranašas Elijas ar Jonas Krikštytojas, ugningi Viešpaties pirmtakai, laukiantys romaus ir nuolankaus Viešpaties atėjimo.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
