V Velykų sekmadienis (Jn 14, 1–12)
Nuostabus tas velykinis prisikėlimo laikotarpis. Jame gausu susitikimų su Kristumi. Šiame laikotarpyje tas, kuris prisikelia iš numirusių, pasisako, kad Jis yra gerasis ganytojas. Prisikėlęs Kristus vis labiau mus panardina į draugystę su savimi. Per šį velykinį slėpinį Dievas dalijasi su žmogumi tuo prisikėlimo džiaugsmu. Jėzaus džiaugsmas yra toji vienybė su dangiškuoju Tėvu. Velykinio slėpinio esmė yra džiaugsmas – Dievo asmens prisikėlimas iš numirusių. Liūdesys ir baimė lieka tuščiame kape. Evangelija pagal Joną prie šio džiaugsmo mus priveda. Ji neskatina bėgti nuo kasdienybės ir kančios, bet veda per jas į prisikėlimo džiaugsmą. Geroji Naujiena pagal Joną per kasdienybę ir kančią atveda mus į absoliutų Dievo meilės, kaip tokios, potyrį. Toks Dievo potyris stiprina draugystę su Jėzumi. Tokioje šviesoje mums gali kilti tik vienas klausimas: ar mano baimės ir išgąstis yra didesni už Dievo malonę?
Mes kiekvienas turime savo baimes, kiekvienas kažko bijome. Baimė yra nuolatinė mūsų gyvenimo palydovė. Šio sekmadienio Geroji Naujiena labai aktualiai atsako į mūsų gyvenimiškus ypatumus. Evangelija ir konkretus kiekvieno žmogaus gyvenimas yra vienaip ar kitaip susiję. Baimės jausmas yra ne tik žmogiškas dalykas. Baimę jautė ir Jėzus būdamas Getsemanėje. Jis matė, kas jo laukia, todėl ir bijojo. Šiandien apaštalai girdi, kad Jėzui reikės iškeliauti. O kas po to? Nežinia. Mokiniai dabar kaip tik joje ir yra. Natūralu, kad apaštalai išsigąsta. Juose vyrauja nerimas ir nežinia. Jėzus tai mato. Jis pradeda savo mokinius guosti ir teikti viltį. Mokiniai galvoja apie savo mokytojo praradimą, o tuo tarpu Jėzus nori pakeisti jų mąstymą. Kristus mato mus supančią tikrovę kitaip negu mokiniai. Jis ją mato kaip namus, mato kaip buveines. Dievo sukurtoje tikrovėje yra daugiau buvimo būdų. Dievas per kūrimą savyje padarė daugiau erdvės. Toje erdvėje atsiranda vietos visiems – tiek pasauliui, tiek jo mylimiausiam kūriniui – žmogui. Amžinasis gyvenimas yra protu nesuvokiamas buvimas Švenčiausiojoje Trejybėje, tai buvimas Dieve. Į amžinąjį gyvenimą mes kiekvienas įeiname per Jėzaus žmogiškumą. Mokiniai to nemato, mokiniai to turbūt nesugebėjo atpažinti, nes jiems rūpėjo visai kiti dalykai – juk visi laukia tautinio ir etninio mesijo. Nesuprantama toji Jėzaus kalba. Jis netrukus grįš pas Tėvą. Tačiau jeigu Kristus yra Bažnyčios galva, tai natūralu, jog kur galva, ten ir kūnas. Kur Kristus, ten ir mūsų vieta. Mes esame sujungti su Dievu per Krikšto sakramentą. Tarp manęs ir Dievo yra saitas, kurio esmė yra Dievo ir žmogaus vienybė. Taigi, ko mes turime bijoti?
Šioje nežinioje iš apaštalo Tomo išgirstame klausimą: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ Šis klausimas turbūt buvo aktualus kiekvienam, kuris sėdėjo Paskutinės vakarienės menėje. Jėzus, atsakydamas į apašatalo Tomo klausimą, nurodo aiškią kryptį, kur jis išeinąs. Šis apaštalo klausimas yra gražus tuo, kad jis atstovauja kiekvieno apaštalo pozicijai: Tomas yra drąsus. Jėzaus atliepas į šį klausimą yra dovana. Tai yra vedimas ir nuoroda į dangiškąjį Tėvą. Jėzaus siekinys, kad jo mokiniai suprastų, kas jis iš tikrųjų. Jėzus mokinius ir mus veda į gilesnę draugystę su Dievu. Kristus yra raktas į Dievo neaprėpiamumą. Su Dievu galima susitikti tik per Jo vienatinį sūnų, o jis savo ruožtu tampa pažiniu, kad jį pažinę labiau pasinertume į draugystę su Jėzumi. Be Jėzaus Dievas liks nepažinis. Dievui likus nepažiniam atsiveria visas akiratis problemų. Neaišku, kas yra kas: neaišku, koks yra Dievas, neaišku, kas yra žmogus. Dievas per Jėzų atveria žmogui dar nepažintą gelmę. Per tai Viešpats atveria gyvenimo apstybę, nes Jis pats yra gyvenimo šaltinis. Be Jėzaus nebūtų gyvenimo pilnatvės. Pilnatvė yra dangūs, kurie per Jėzaus asmenį nusileidžia į mokinių ir į mūsų gyvenimą. Su tokiu dieviškuoju veiksmu atsiveria dar žmogui nepatirti draugystės su Dievu ypatumai: pažinsi Jėzų – pažinsi ir Tėvą, ir atvirkščiai: Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Taigi, nors mokiniai mato tik vieną tikrovę, bet Jėzus veda į kur kas gilesnius pažinimo klodus. Jėzus saviškius mokinius veda į daugiau gyvenimo. Taip Jėzus atveria daugiau gyvenimo, o jiems tereikia įeiti pro avių vartus.
Paradoksalu, bet šioje Jėzaus atsisveikinimo kalboje nuskamba ir apaštalo Pilypo replika: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“. Jėzus labai švelniai papriekaištauja: Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Jėzus atėjo atskleisti Tėvo veidą. Dievas, iki tol buvęs neregimas ir nepasiekiamas, atpažįstamas ir sutinkamas žmogumi tapusiame Sūnuje. Jėzaus regėjimo slenkstį galima peržengti tik tikėjimu. Pilypo siekinys yra labai akivaizdus: empiriškai pamatyti, ir viskas. Po viso to sektų toks pats gyvenimas, kokį Pilypas (o su juo kartu ir mes) gyveno iki tol, kol nebuvo sutikęs Jėzaus. Jėzus atsakydamas Pilypui pasako, kad Dievas yra kur kas daugiau negu ši regimoji tikrovė. Jis nurodo, kad Jis su dangiškuoju Tėvu yra vienis; jie gyvena vienas kitame.
Bandant gilintis, į mūsų akiratį gali brautis tokie klausimai, kaip: kas yra Dievas? Koks jis yra? Čia niekur kitur nerasime atsakymo – Jėzus yra vienintelis atsakymas. Mokiniams norint pažinti Tėvo darbus, reikia žvelgti į Jėzaus darbus. Ką Jėzus darė? Jis gydė, jis išlaisvindavo iš demonų apsiautimo, jis prikeldavo numirusius. Bet Dievo darbai – ne vien didingi Jėzaus stebuklai, bet ir kiekvienas švelnumo bei gerumo judesys, teikiantis gyvybę žmonėms, įkvėpiantis pasitikėjimą savimi ir Dievu. Tai dieviškoji konkretybė. Iš Dievo darbų galima pažinti, kas yra Dievas. Dieviškoji charakteristika – meilės charakteristika. Dievo darbai yra ne vien Jėzaus darbai. Bet šiuos darbus mes kiekvienas esame kviečiami atlikti. Dangiškasis Tėvas su savo Sūnumi daro tuos nuostabius malonės darbus. Praeitą sekmadienį Dievo žodyje girdėjome, kad Jėzus save pristato kaip avių vartus. Tikintysis yra kviečiamas įeiti pro šiuos vartus. Įėjus pro juos Jėzaus mokiniai pradeda daryti Jėzaus darbus. Gink Dieve, viso to negalima savintis. Viešpats per Šventąją Dvasią duoda impulsą daryti tuos darbus. Šie darbai yra krikščionio vizitinė kortelė. Iš to leidžiamės būti atpažinti; tai ženklas pasauliui. Tai Dievo ir žmogaus vienybės vaisius; tai komunijos vaisius – būti įrankiu Dievo rankose. Tai yra druska, tai yra šviesa pasauliui. Taip pasauliui yra atveriami dieviškieji horizontai. Jėzaus bičiulis pasauliui, kaip tokiam, neša dieviškąją kokybę, o tuo tarpu per mus Dievas prisiliečia prie viso pasaulio – aiškus dieviškojo darbo orientyras. Atliekant šiuos Dievo meilės darbus, dalysimės paties Dievo meilės gyvenimu. Šventoji Dvasia yra tų darbų šaltinis, bet jų adresatas yra pats Viešpats; iš Dievo geri darbai išeina ir pas jį sugrįžta. Būdami pakrikštyti Kristuje, mes iš tikrųjų gyvename ta tikrove, kuri išėjimo tautai buvo pateikta tik kaip įvaizdis. Kristus yra kunigystės pilnatvė. Krikščionys yra Dievo tauta – liudytoja, turinti kunigiškąją, pranašiškąją ir ganytojiškąją atsakomybę. Apaštalas Petras žino, jog Kristus panoro iš šios tautos parinkti žmones ir per jų tarnystę sakramentų ženklais toliau ugdyti bei statydinti Dievo tautą. Evangelijoje Jėzus sako, jog įtikėjusieji „darys darbus, kuriuos aš darau“. Jis atėjo ne siekti savo šlovės, bet pašlovinti Tėvą, tarnaudamas kitiems. Tarnavimas kitiems ir yra jo darbai. Išrinktumas, arba elitizmas, kai kam skamba įtartinai. Šventajame Rašte žmogaus išrinktumas niekuomet nereiškia savitikslio išaukštinimo, savęs šlovinimo. Dievas išrenka žmogų ne dėl nuopelnų ar išskirtinio gerumo. Išrinkimas įgyja galutinę prasmę tarnaujant kitiems. Krikščionys yra išrinkti tarnauti.
Jėzaus pasakyta kalba Paskutinės vakarienės menėje yra faktas, kaip ir Dievo buvimas yra faktas. Mes šį faktą galim atmesti, galim priimti, galim ignoruoti, galim juo gyventi. Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas yra faktinė tiesa. Tai tiesa apie Dievą. Nuo mūsų norų bei įgeidžių šios žinios-fakto Dievo slėpinys ir jo svoris niekada nepakis. Jis buvo, yra ir bus. Ta tiesa, kaip sako evangelistas Jonas, tapo žodžiu. Ištartas Dievo žodis tampa regimu. Čia tikrai negalioja žmogaus nuomonės ypatumai, čia negalioja „aš manau“. Vienokiu ar kitokiu atveju – mūsų Viešpats Jėzus yra tiltas į žaliąsias ganyklas. Po šiuo tiltu lieka mano, tavo ir kiekvieno iš mūsų baimės, nerimas ir išgąstis. Mūsų, kaip tikinčiųjų, užduotis yra rodyti kelią į šias žaliąsias ganyklas. Krikščionis savo buvimu turi rodyti į Jėzų – tai yra viena iš užduočių – nepasilaikyti Jėzaus vien tik sau, bet Jėzumi turime nebijoti dalytis. Tik tada mūsų gyvenime bus daugiau Jėzaus, bus daugiau gyvenimo apstybės. Čia dingsta kiekvieno iš mūsų baimės, išgąsčiai, nesusipratimai ir telieka: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
