Skubotas Dievo ėjimas link šilkmedžio

0

XXXI eil. sekmadienis. Lk 19, 1–10

Pastarieji sekmadieniai yra ypatingi Dievo žodžio prasme. Dievas per savo žodį išryškina tikrąjį Gerosios Naujienos adresatą. Šis adresatas yra ne teisieji, bet nusidėjėliai, kuriuos kartais perdėtas mūsų teisumas nustumia į visuomenės pakraštį. Jėzus – savo palyginimu praeitą sekmadienį, o šį savo tiesioginiais veiksmais – atkreipia dėmesį į muitininkus, kurie buvo žydų laikomi kolaborantais, nusidėjėlių nusidėjėliais. Geroji Naujiena turi pasiekti nusidėjėlius. Tai yra pagrindinė ir pamatinė Bažnyčios misija, nes ir Kristus šį sekmadienį pasako: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“.

Šio sekmadienio evangelinis veiksmas yra labai judrus. Šį veiksmą sudaro trys veikėjai: Jėzus, muitininkas Zachiejus ir minia. Kaip šie veikėjai juda ir kokia viso to prasmė?

Kristus ir jo judesys. Pradėkim nuo Jėzaus. Jėzus ėjo per miestą. Jis nėjo miesto pakraščiais. Kristus eina per Jerichą, per tą miestą, kur kažkada Mozė atvedė išrinktąją tautą. Jis eina į Jeruzalę. Kristaus ėjimas miesto pakraščiais būtų bandymas save paslėpti, bet Jėzus elgiasi priešingai. Tokiu veiksmu Jėzus daro save prieinamą; jis leidžiasi būti pažintas. Jėzus nesimaskuoja, bet yra atviras žmonėms. Šis Kristaus ėjimas per viešą erdvę parodo, kad Dievas yra prieinamas visiems.

Minia. Tai dažnas Evangelijų veikėjas. Minios charakteris bibline prasme yra neigiamas. Negana to, minia yra dvasinio bukumo simbolis. Minios matymo laukas yra labai siauras, o jos judėjimas yra inertiškas, kur tu ją pakreipsi, ten ji eis. Kur nauda, ten ir minia. Jėzų dažnai matome apsuptą minios. Ją suburia politiniai motyvai. Žmonės mato, ką daro Jėzus, girdi, ką jis kalba. Minia tikisi, kad Kristus yra politinė figūra, nugalėsianti okupantus romėnus. Taigi minios sekimas paskui Viešpatį yra pagrįstas politinių lūkesčių.

Muitininkas Zachiejus. Zachiejus yra muitininkų viršininkas, jis turtingas. Romėnų engiamas, o liaudies atmestas. Bet vardas Zachiejus turi labai gilią ir gražią prasmę. Šventajame Rašte vardai yra koduojami, jie parinkti ne šiaip sau. Kiekvienas paminėtas vardas turi savo prasmę. Zachiejaus vardas išvertus reiškia „tyras, švarios širdies“ (švarusis). Kažkaip neįtikėtinai skamba žodžių derinys „švarusis muitininkas“. Zachiejaus veiksmai byloja ir veda link jo švarumo. Jis trokšta pamatyti Jėzų, jis nori pažinti Kristų. Nors jis žydų liaudies buvo nurašytas, bet vis vien elgėsi, kaip žydas. Jis laukė mesijo. Mūsų evangelinis herojus Zachiejus buvo kažką girdėjęs apie Jėzų. Jis nori patikrinti, ar Kristus Jėzus yra tikrai mesijas.

Bebūdamas visoje šioje pompastikoje Zachiejus susiduria su dviem problemomis, kurios trukdo jam susitikti su Jėzumi.

  1. Žemas ūgis. Nors jis turtingas, užimantis geras pareigas, kurios duoda nemaža pajamų, bet mažas (žemas). Pasirodo, visko negali turėti. Visuomet atsiras kažkas, kas kels tam tikrą diskomfortą.
  2. Minia. Minia tai riba, kuri skiria muitininką nuo Jėzaus.

Zachiejaus praktiškumas ir pasikeitęs jo matymas. Matydamas savąją padėtį ir kliūtis, muitininkų vadas Zachiejus – būdamas praktiškas ir aštraus proto – apibėga minią ir įlipa į šilkmedį. Šilkmedis tampa jo geresnio stebėjimo vieta. Tas pats medis padaro mūsų herojų labiau pastebimą, labiau matomą. Zachiejus įgauna pranašo Amoso matymą. Minėtasis pranašas buvo kerdžius ir šilkmedžio vaisių nokintojas. Šilkmedis – tai toks medis, kuris duoda figas ir yra gana aukštas. Bet tai tik laukinė figos vaismedžio versija. Šis medis yra gana lepus. Jis veda vaisius, kurie sunoksta tada, kai gauna šviesos. Šilkmedžio vaisių nokintojams reikėdavo prabadyti kiautą, kad vaisius sunoktų. Laukinės figos yra vargšų maistas. Pranašas Amosas yra tokių vaisių nokintojas. Amosas yra vienas iš mažųjų pranašų, kuris skelbė atgailą ir socialinį teisingumą. Zachiejaus buvimas šilkmedyje suteikia visai kitokią prasmę. Čia keičiasi matymas ir perspektyva. Mesijo žinia, kurios laukė Zachiejus, yra skirta vargšams. Taigi ką mes turime? Ogi turtuolį vargšų medyje.

Atėjęs į tą vietą… Ateina Jėzus, o iš paskos visa minia. Šiaip labai gražiai viskas susipina ir pasimato. Atrodo, visas Jėzaus ėjimas per Jerichą tampa kryptingu bei tendencingu. Lyg tas šilkmedis su muitininku medyje būtų ėjimo priežastis. Jėzus eina per Jerichą tam, kad susitiktų su medyje lindinčiu muitininku. Jėzus prieina prie šilkmedžio, kuriame tupi mažas ir turtingas muitininkų vadeiva ir sustoja, o su juo sustoja ir visa minia. Šilkmedis tampa Jėzaus ėjimo Jericho gatvėmis galutine stotele.

Evangelinis greitis. Pasitelkę vaizduotę, pamatysime, kad šiame Dievo žodžio evangeliniame skaitinyje viskas vyksta labai greitai. Minia juda kartu su Jėzumi. Kažkur minioje esti beskubantis Zachiejus. Jis viską daro greitai. Greitai mąsto, greitai priima sprendimus ir greitai, beatodairiškai veikia. Evangelinis herojus prasibrauna pro minią, užbėga jai už akių ir įsikabaroja į aukštą šilkmedį. Čia vyksta tam tikra drama: spėsiu pamatyti, ar ne.

Evangelinis skubotumas yra labai aiškiai matomas ir kitose Evangelijos pagal Luką vietose. Tai yra palyginimai. Šeimininkė radusi drachmą greit susikviečia drauges ir sako: „Džiaukitės kartu su manimi, nes radau savo pamestą drachmą“. Sūnaus palaidūno palyginime galima užčiuopti nežinios pulsą: Kaip čia dabar bus? Ar mane priims, ar mane atmes? Sūnus neskuba, bet tėvo veiksmai kalba už jį patį. Jis greit pribėga, apkabina. Liepia tarnams greitai atnešti rūbą, tučtuojau užmauti žiedą ant piršto, tuojau pat papjauti veršį ir iškelti puotą. Tėvas elgiasi labai skubotai, o sūnus palaidūnas stovi it mietą prarijęs; jam belieka tik stebėtis, kas su juo dedasi.

Romoje, Vatikane, yra Siksto koplyčia. Ten yra viena freska, vaizduojanti žmogaus sukūrimą. Joje matome Adomą, kuris atrodo tarsi gulėtų paplūdimyje. Jis yra nuogas ir pakėlęs kairę ranką. Taip pat mes galime pamatyti ir Dievą, kuris yra apsuptas angelų. Šioje Mikelandželo freskoje galima pastebėti Dievą, skubantį link žmogaus. Jį net prilaiko angelai: taip labai Dievas skuba pas žmogų. Žmogui tereikia tik pirštelį pajudinti, o tada Dievas galvotrūkčiais atlėks pas žmogų.

Šio sekmadienio evangeliniame fone šis evangelinis greitis atskleidžiamas Jėzaus žodžiuose: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. 

Būti namuose. Jėzus ketina apsilankyti kito žmogaus namuose, tai reiškia būti kito asmens pasaulyje, kur yra saviti santykių dėsniai. Kito žmogaus buvimas namuose gali pakoreguoti tų namų šeimininko santykių dėsnius. Jėzaus atėjimas pas Zachiejų reikštų galutinį tų namų dėsnių pertvarkymą. Zachiejaus namuose turėtų įvykti galutinė atsivertimo fazė. Tai būtų tokie pokyčiai, kurių iki galo nelabai kas ir suprastų. Kirba toks retorinis klausimas: O aš ar noriu, kad Jėzus apsilankytų mano namuose ir atliktų mūsų santykių rekonstrukciją?

Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose… Jėzus veikia paradoksaliai, kalba paradoksaliai. Visa tai labai greit duoda savus vaisius. Tai išgirdusi minia elgiasi labai inertiškai. Ji pradeda burbėti: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“. Minia tokį Jėzaus poelgį laiko pritarimu muitininko darbams; jis pritaria to nedorėlio suktybėms ir apgavystėms; jis tikrai nėra pranašas, nes jis ketina eiti pas tą, kuris yra nusidėjėlis, koloborantas ir sukčius.

Dėmesio, dėmesio… Zachiejus su džiaugsmu priima Jėzaus kvietimą ir išlipa iš medžio, bet jam tenka pasiaiškinti. Miniai lengva burbėti, nes nėra vieningos nuomonės, bet jeigu kažkas gautų dėmesį iš tos minios, vargu bau ar išlementų nors žodelį. Zachiejus, sulaukęs dėmesio, pasielgia labai kilniai ir teisiai: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto aš atiduosiu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“. Atsivertimas persipynęs su socialiniu teisingumu.

Evangelija, brangieji, yra savotiškas kompromatas, kuris yra nukreiptas į didesnę Dievo šlovę. Evangelija augina ir brandina mūsų žmogiškumą, mūsų santykius, įliedama į juos daugiau meilės, daugiau zachiejiškumo į mūsų santykį su Kristumi. Bažnyčia yra toji terpė, kurioje mes kiekvienas turime savo šilkmedį, ant kurio užlipę pamatytume ateinantį Kristų link mūsų. Mums tereikia pajudinti pirštą, kad aplink mus dėtųsi Dievo malonės ženklai. Faktas. Žmogui beieškant Kristaus, Dievas pats žmogų susiranda. Įvyksta atsivertimas – savęs per(si)keitimas, anot apaštalo Pauliaus, „apsivilkimas nauju žmogumi“. Žmogaus paieškos yra jo giluminis noras grįžti į tiesos kelią. Šis ieškojimas duoda pokyčio vaisius. Tada tikėjimas pradeda realizuotis konkrečiais artimo meilės darbais, kas yra neatsiejama krikščioniško gyvenimo dalis, bet mūsų gyvenimas yra labai banguotas ir mes norom nenorom pametam artimo meilės darbus. Ir mes ne kartą buvome vienaip ar kitaip panašūs į Zachiejų. Juk ir mes esame linkę pasinaudoti kitais žmonėmis ar žiūrėti tik savo poreikių, paisyti tik savo naudos. O kartais elgiamės kaip abejingi pašaliečiai. Tarsi teisuoliai, kuriems nieko neprikiši, išsijuosę peikiame kitus žmones. Mums būdinga taikyti dvejopą matą – vienokį sau ir kitokį kitiems.

Nepaisant mūsų klaidų, ydų ir polinkio taikyti dvigubą matą, Jėzus visada mūsų ieško, visada mus kviečia, kaip kad kvietė Zachiejų. Jėzus mus myli tokius, kokie esame. Negana to, Jis mus taip stipriai myli, kad nori, jog taptume tokie, kokie būti esame sukurti.

Mūsų gyvenimas yra unikali Dievo dovana. Kiekvieno iš mūsų gyvenime yra tas šilkmedis. Mes galbūt bandome įsikabaroti į tą šilkmedį, kad geriau pamatytume Dievą, bet finale Dievas prieina prie to šilkmedžio, kuriame esame įsikabaroję. Metas patikėti, kad Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti. Tuo patikėjus, galime išgirsti: „Greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“.

Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia