„Prašykite, ir bus jums duota“

0

Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“.

    Jėzus tarė jiems: Kai melsitės, sakykite:

    ‘Tėve, teesie šventas tavo vardas.

    Teateinie  tavo karalystė.

    Kasdieninės mūsų duonos duok mums kasdien

    ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame visiems savo skolininkams,

   ir nevesk mūsų į pagundą’“.

    Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko duoti valgyti’. O anas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti’. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia“.

    „Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir bus jums duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“. Evangelija (Lk 11, 1–13)

Evangelijos skaitinio komentaras

Šiandien Evangelija mums pristato besimeldžiantį Jėzų: „Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi“. Iš tiesų, tai gili perspektyva kiekvienam žmogaus apmąstymui. Matome besimeldžiantį Mesiją, Dievo Sūnų, kuris kreipiasi į savąjį Tėvą. Pirmiausia tai ne tik tekste minimas faktas, bet tikra paties Jėzaus tapatybės išraiška. Savo viešojoje veikloje, kuri apima visą Izraelį – išrinktąją tautą, Kristus ne tik gydo, pamokslauja, pašaukia mokinius, bet ir kreipiasi į savo dangiškąjį Tėvą.

Popiežius Benediktas XVI panoro giliau atverti Dievui tarnaujančiojo asmens maldos slėpinį, kažkada kalbėdamas apie šv. Bernardo itin propaguotą krikščioniškojo gyvenimo pusiausvyrą – taigi turi melstis, kad galėtum visavertiškai atlikti savo misiją Dievo garbei ir Bažnyčios gerovei. Sakykime, šis Šventojo Tėvo Bažnyčiai iš naujo atveriamas Kristaus maldos slėpinys, šiandien atrandamas ir Evangelijoje, tampa ženklu kunigams, ir ne tik jiems. Turime melstis, kad atstovautume Viešpačiui visavertiškai, kad tarnystė nepavirstų sąmoningu ar nesąmoningu dėmesiu sau.

Štai vienas Kristaus sekėjų prašo: „…išmokyk mus melstis…“. Vėlgi – koks didingas momentas. Žmogus mato, kad prieš jį kažkas neįprasto, kažkas dangiško – tai Kristus. Jis panori pažinti tas gelmes, kurios spindi Viešpaties buvime, jis mato, jog tai kažkas nuostabaus. Ir pats prašymas – tai atsidavimo išraiška. Išties, kaip dažnai žmogus ieško ir randa nuostabių dalykų. Kaip dažnai nustembama prieš žvaigždėtą dangų, kaip nuostabu jausti kosmoso harmoniją Bacho muzikoje ir skausme gimusį džiaugsmą Mocarto kūryboje. Arba štai Vagnerio audros, Renesanso dailininkų antropocentrizmas, antikinės architektūros šedevrai. Filosofijos ir gamtamokslio turtai nuo Demokrito iki Einšteino. Bet visais amžiais žmogus nenustojo ieškojęs ir dar kažko. Visais laikais jį masino vienuolynų ramybė, visais laikais sukrėsdavo evangelinis nekaltumas, taip pat ir tada, kai Bažnyčioje vyko didžiosios audros, būtent maldos salos dažniausiai išlaikydavo jos stabilumą.

Ir šiandien daug gyvenimo sūkuriuose paskendusių žmonių išsiilgę ramybės ir harmonijos, o laidojama Bažnyčia ir šiandien tebekalba apie maldos būtinumą – galbūt todėl niekaip ir neatsiduria „kapuose“, nes išlaiko savo tūkstantmetę tapatybę.

Ką Jėzus atsako į šį prašymą? Visų pirma krenta į akis tai, kad Jis maloningai sutinka. Ar tai ne Evangelijos ženklas ir mūsų dienoms? Jėzus taip mylėjo pasaulį, jog ryžosi mirti ant kryžiaus. Ar tai ne begalės Dievo malonės ženklas? Dar niekad Dievas nepamiršo žmogaus, teisėtai ir teisingai prašančio malonės – tai gali paliudyti šimtai mūsų kasdienybėje pasislėpusių tylių krikščionių. Jėzaus žodžiuose, kuriuos visi krikščionys šiandien kalba kaip Tėve mūsų maldą, atrandame kelis punktus. Žvilgtelkime į tekstą.

Tėve mūsų – Jėzaus Tėvas per jį tampa ir mūsų Tėvu. Taigi Kristuje, kuris yra Išganytojas, dangiškasis Tėvas tapo mums be galo artimas. Teesie šventas Tavo vardas – tai garbinimas. Viešpatie, tegul Tavo vardas niekada nebūna paniekintas. Tebūnie Tai garbė. Ženklas, kad neturime Dievo laikyti savo įrankiu. Garbinimas ir dėkojimas Jam yra pirmiau už prašymą.

Teateinie Tavo karalystė – tegul Dievo valia išsipildo. Tegul būna taip, kaip nori Jis.

Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien – Viešpatie, viskas Tavo rankose. Būk mums maloningas. Nepalik mūsų vienų.

Atleisk mums mūsų kaltes – Viešpatie, mes nusidėjome. Nepasmerk mūsų. Priimk mus į savo Veido šviesą.

Nes ir mes atleidžiame visiems savo skolininkams – tai įsipareigojimas Dievui. Negalime prašyti atleidimo, patys paskendę egoizme.

Ir nevesk mūsų į pagundą – Viešpatie, viskas Tavo valioje. Jei nori, gali išgelbėti mus nuo gundytojo klastos.

Taip meldžiasi Jėzus. O kaip meldžiamės mes?

Bernardinai.lt

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia