XVII eil. sekmadienis. „Parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą“ (Mt 13, 44–52)
Pastaruosius sekmadienius galima drąsiai vadinti palyginimų sekmadieniais. Jėzus kalba įvaizdžiais, paimtais iš žmogiškosios tikrovės. Šį sekmadienį nuskamba palyginimas apie dirvą, lobį ir perlą. Praeitas sekmadienis buvo apie šeimininko laukimą iki pjūties laiko. Paradoksalu. Kyla klausimas, kas šiuos palyginimus sieja, kur yra bendras minties siūlas. Galim daug filosofuoti ir sukti galvas, kur čia šuo pakastas. Žmogus yra sukurtas, kad garbintų, šlovintų ir aukštintų Dievą. Kur yra Dievo garbinimas ir šlovinimas, ten bus ir Dievo karalystė. Dirvos, perlo ir lobio įvaizdžiai skirti pačiam žmogui atrasti Dievo garbinimą bei šlovinimą. Viešpats kantriai laukia, kad žmogus, turėdamas laisvės dovaną, atrastų dievogarbą. Čia yra svarbus judesys: žmogus – dangus. Žvilgterkim konkrečiau į šiuos palyginimus ir Viešpaties Jėzaus siekinį.
Pirmiausia pradėkime nuo to, apie ką Jėzus kalba šiuose palyginimuose. Jis kalba apie dangaus karalystę. Kas yra toji dangaus karalystė? Tai pirmiausia yra pats Jėzaus asmuo. Dievas per šį asmenį užkalbina žmogų jo tikrovėje, jo realybėje. Kitais žodžiais sakant, Dievo karalystė yra Dievo buvimas ir valdymas. Palyginimais Jėzus skelbia Dievo buvimą, skelbia karalystę. Jis tarsi priartina Dievo karalystę prie žemiškosios tikrovės. Žmogui belieka tik atsiliepti ir įsitraukti į Dievo karalystės tikrovę.
Jėzus kalba įvaizdžiais. Kas yra tas pirklys? Graikiškas žodis emporos reiškia keleivį, pirklį. Pirminė šio žodžio prasmė yra laivo keleivis. Vienokiu ar kitokiu atveju čia yra fiksuojama kelio / kelionės plotmė. Dievo karalystės logika tikintįjį būtinai visados įtrauks į kelią. Priklausantis šiai karalystei visuomet ieško – nelygu pirklys – geriausios prekės. Ši prekė turi savitą kainą ir vargu, ar ji galėtų būti nukainota. Šios dienos Evangelijos ištrauka piešia dangaus karalystės vaizdą. Kaipgi yra su tais, kurie pakviesti paveldėti išganymą? Kokie yra Dievo karalystės ženklai ir procesai žmoguje? Priėmęs Viešpatį kaip savo asmeninį Karalių, žmogus gauna, arba kaip palyginimas sako, atranda didelį lobį, kuris pasirodo vertesnis už viską šioje žemėje. Dėkingumo dvasios pagautas, jis viską paveda ir savitai paleidžia, iš visko išsilaisvina, kad išlaikytų šį lobį. Atradęs šį lobį, žmogus viską parduoda. Graikiškas žodis poleo gali būti aiškinamas kaip žmogaus pardavimas į vergystę. Šios Gerosios Naujienos šviesoje visa tai galėtume suprasti, kaip šio palyginimo pirklio atsisakymą ankstesnių savo prisirišimų įvairiose gyvenimo srityse.
Toliau žvelkime į mūsų palyginimo herojų. „Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį.“ Lobis ir perlas yra dangaus karalystės įvaizdžiai. Verslo pasaulis yra paremtas nuolatiniu ieškojimu. Verslininkas visada stebi ekonominius procesus, kad iš jų galėtų užsidirbti. Kažkas panašaus vyksta ir su šiandienos evangeliniu herojumi – jis yra ieškantis. Šiuo evangeliniu pirkliu esame kiekvienas iš mūsų. Tokiu ieškojimu turi remtis ir mūsų gyvenimas; mes turėtume būti nuolatiniame Dievo ieškojime, ir todėl turėtume būti nuolatinėje dievogarboje. Panašiai kaip perlų ieškotojas, dvasinis žmogus turi būti paieškose to brangaus perlo, amžinojo gyvenimo, dangaus karalystės. Jis ieško klausdamas, kur šioje ar kitoje situacijoje yra Viešpats, ką gi veikia dabar Viešpats, kaip išskleidžia savo karalystę tam, kad prisidėtų prie Jo darbų. Tikintysis / mokinys yra kviečiamas stebėti laiko ženklus, kad juose atpažintų dieviškosios malonės veikimą – atpažintų perlą, slypintį žmogiškume. Taip jis įvertina ne tik dabartį, bet ir praeitį, ir ateitį. O supratęs, mielai deda visas pastangas būti dangaus karalystės skelbėju.
Kaip viskas vyksta toliau šioje palyginimų sagoje? „Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su ežeran metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų. Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o blogąsias išmeta. [Dar dangaus karalystė yra panaši į didelį tinklą, užmestą į jūrą ir surinkusį įvairių žuvų. Kai jis prisipildo, ištraukia jį į krantą, atsisėdę gerąsias atrenka į statinę.] Palyginimas veja palyginimą. Kas toji statinė? Tai yra talpa, į kurią žvejai kraudavo žuvis. Naujajame Testamente šis įvaizdis pavartojamas tik kartą. Kalbant apie žmogaus kūno dalis, klasikinėje graikų kalboje jis reiškia skrandį, įsčias. Įsčių įvaizdis Šventajame Rašte nusako Dievo gailestingumą, jis taip pat vartojamas Dievo artumui nusakyti. Dievo karalystės palyginime statinės įvaizdį galima suprasti kaip aliuziją į Bažnyčią. Šventojo Rašto šviesoje Bažnyčią galima suprasti kaip besilaukiančią moterį. Šios nėščios moters įvaizdžiu yra nusakoma, kad jos įsčiose yra istoriją lemiantis turinys. Apie tai kalba Apreiškimo knyga: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius“ (Apr 12, 1–2). Bažnyčia su Kristumi priešakyje skausmingai gimdo antgamtiniam gyvenimui vis naujus žmones. Jos skausmai – apaštalavimo vargai, dvasinė kova. Toks pats yra žvejo mėginimas užmesti į pasaulio vandenis, o dar labiau į savo širdį, gerosios naujienos tinklus, atskleidžiančius įvairius dalykus, kuriuos įvertinus Evangelijos šviesoje, jie priimami arba atmetami. Taip pat reikia būti savo širdies, savo asmens buveinės šeimininku ir, iškeliant dalykus iš lobyno, patikrinti, kas joje yra ir kaip jie dera su amžinuoju tikslu.
Parduok viską ir sek manimi. Šie žodžiai dar reikšmingesni, nei tai, apie ką mąstėme iki šiol. Paslėptasis lobis, dėl kurio reikia parduoti viską, yra dangaus karalystė. Ir ši dangaus karalystė nėra tik šiaip tikrovė, tai visų pirma asmuo. Tai pats Jėzus. Jį sekti, vis iš naujo renkantis Jį, būti Jo mokiniais, reiškia tinkamą pasirinkimą. Tai pasirinkimas, garantuojantis lobį danguje. Taip, jis ir yra tasai brangus perlas. Šventoji Komunija mums sudaro progą atnaujinti tą pasirinkimą, kuriuo per krikštą pasirinkome Jėzų. Jeigu jį atpažinsime, lobis pasirodys esąs tarp mūsų ir leisis mūsų atrandamas. Dievo atradimas yra didžiausias perlas žmogaus gyvenime. Kiekvienas pagalvokime: O ar aš atradau tą didžiausią lobį?
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
