XXVI eilinis sekmadienis (Mt 21, 28–32)
Toliau tęsiasi palyginimų saga. Dievo žodis yra tęstinis Jo paties laiškas mums. Toliau vyksta Dievo kalbėjimas metaforomis, dėl kurių Viešpats tampa gyvu žodžiu – jis tampa aktualus mūsų gyvenime. Toks ir yra Dievo siekinys – aktualumas ir veikimas žmogiškoje tikrovėje. Šį sekmadienį nuskambėjo dar vienas palyginimas apie vynuogyną. Šį kartą keičiasi palyginimo vaizdas. Palyginime atrandame dviejų tipų sūnus. Tėvas liepia sūnums eiti dirbti į vynuogyną. Vienas iš jų sako tėvui, kad nueis, bet nenueina. Kitas sūnus sako, kad neis dirbti į vynuogyną, bet po kiek laiko ima ir nueina dirbti. Bažnyčios tėvai, žvelgdami į šį palyginimą, sūnuose įžvelgia žydų ir pagonių įvaizdį. Žydai buvo pirmieji, kurie kaktomuša susidūrė su Dievo Apreiškimu – jie pirmiau pasakė Dievui „taip“, bet vėliau nevykdė savo įsipareigojimų. Žvelgdami į išganymo istoriją, mes galime pastebėti, kad pagonys elgėsi priešingai: jų „ne“ tapo „taip“.
Kita smulki detalė šiame palyginime yra antrojo sūnaus kreipimasis į tėvą. Evangelistas Matas, įkvėptas Šventosios Dvasios, į antrojo sūnaus lūpas įdeda kyrios, kuris reiškia „viešpatie“. Kristaus laikais toks kreipinys į tėvą reikšdavo pačią didžiausią pagarbą: sūnus vadindavo tėvą viešpačiu. Besklaidydami Šventojo Rašto puslapius, galime pastebėti, kad paties Viešpaties Kristaus kreipimasis į savo motiną šiek tiek rėžia mūsų ausį: Viešpats Jėzus viešai ją vadina ne mama, ne motina, o moterimi, kas yra lygu ponia (Jn 2, 4; 19, 26).
Tėvas kviečia darbui vynuogyne. Darbas Viešpaties vynuogyne reiškia nuolatinį atsivertimą. Visas žmogiškasis progresas yra nuolatinis atsivertimas, nuolatinis mąstymo pokytis ir artėjimas prie didesnio tobulumo. Tai nuolatinis atsigręžimas į Viešpatį. Tokio mąstymo pokyčio Viešpats iš mūsų laukia. Dievas mus apdovanoja laisva valia. Jeigu mes neatsakome į Tėvo kvietimą darbuotis jo vynuogyne, tai lieka tik tušti žodžiai, kurie nekeičia gyvenimo. Tam tikra prasme tai yra veidmainystė, kurios potekstė yra viena sakyti, o kita daryti. Kalno pamokslas, pasakytas Viešpaties Kristaus, mums primena: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie“, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21). Senas žydų posakis moko: „Teisieji pažada mažai, o daro daug; šventvagiai kalba daug, bet nieko nedaro.“ O pasak šv. Kryžiaus Jono (✝1591): „Didžiausias mūsų poreikis ─ dvasia ir liežuviu tylėti šio didžiojo Dievo akivaizdoje, nes vienintelė kalba, kurią jis girdi, yra tik tyli meilė.“
Atkreipkime dėmesį į ant Sinajaus kalno duotus Dievo įstatymus ir jų santykį su žmogiškąja istorija. Žmogiškoji istorija yra tarsi viena didelė drama, kurioje susipina klusnumas ir neištikimybė – Dievo duoti įsakymai yra tarsi kompasas. Norint suprasti, ar teisingai gyvename, turime nuolatos klausti savęs, kaip aš vykdau dangiškojo Tėvo valią. Viešpats Jėzus yra ne kartą pabrėžęs, kad tikroji meilė ir tikrasis klusnumas pasireiškia žodžiais: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio“ (Jn 14, 23). Gali kilti klausimas su aiškiu atsakymu: Kuris iš dviejų sūnų artimesnis tėvui, ar tas, kuris atsakė: „Einu, Viešpatie“, bet nenuėjo, ar tas, kuris į tėvo kvietimą atsakė: „Nenoriu“, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo į vynuogyną? Į šį klausimą pats Viešpats Jėzus ir atsako: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę“. Kodėl? Kodėl tuometinės visuomenės padugnės įgauna malonę Kristaus akyse? Tai juk žmonės, kurie, rodos, buvo nejautrūs Dievo balsui. Fenomenalu, bet Dievo malonė žmonių nerūšiuoja. Ji tokius žmones, kurie esti visuomenės nuošalyje, paliečia ir perkeičia – įvyksta mąstymo pokytis ir jie toliau ištikimai darbuojasi vynuogyne. Muitininkai tuometinėje visuomenėje kaip asmenys buvo persona non grata. Jie buvo laikomi išdavikais dėl mokesčių rinkimo Romos imperijai. Kita etiketė buvo skirta ištvirkėliams. Pagavus ištvirkaujant, likimas buvo vienas – užmušimas akmenimis. Evangelija yra fenomenalus Dievo laiškas mums, nes joje atrandame pavyzdžių, jog tie patys liaudies išdavikai – muitininkai ir mirtininkės ištvirkėlės yra jautresni Dievo balsui už pačius geriausius fariziejus. Tarkim, iš Evangelijos lobyno išsikelkime muitininką Levį, kuris sėdėjo savo kontoroje, rinko čekelius ir sidabrą. Jį pamatęs Kristus tarė jam: „Sek paskui mane“. Yra pakvietimas, yra ir atsiliepimas. Levis palieka savo darbo vietą ir nueina kartu su Jėzumi. Dievas, ištardamas „Sek paskui mane“, pažadina Levio mąstymo pokytį.
Tačiau tarp šių dviejų sūnų galime įžvelgti ir trečią sūnų. Tai viengimis Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, kuris įžengdamas į pasaulį tarė: „Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 7).
Šį „taip“ (hebr. amen) jis ne tik ištarė, bet išpildė įsikūnijimu ir kentėjimu mirtyje. Kristologiniame apaštalo Pauliaus himne skaitome: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6–8).
Nuo pat pirmųjų Bažnyčios amžių randame nemažai žymių vyrų, gyvenusių nerūpestingą gyvenimą, bet Dievo malonės paliesti jie ėmėsi ištikimai darbuotis Viešpaties vynuogyne. Tokie buvo: šv. Justinas, šv. Kiprijonas, šv. Augustinas, šv. Ignacas Lojola ir daugelis kitų. Ne iš karto jie atsiliepė į Dievo kvietimą, bet, kai pakluso, darbavosi daugiau negu kiti. Šios dienos Evangelija mums kelia klausimą, kaip mes paisome Dievo įsakymų. Pirmasis sūnus tėvui atsakė: „Nenoriu“, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti. Pažvelk į save: gal tavo praėjęs gyvenimas buvo nuolatinis „Nenoriu“? Gal tave apima neviltis, kad tiek daug laiko praleidai nieko nenuveikęs vynuogyne? Šio sekmadienio palyginimu Viešpats tave drąsina: nors pirmasis sūnus ištarė: „Nenoriu“, bet paskui apsigalvojo ir nuėjo dirbti. Niekada nėra vėlu! Pereitą sekmadienį įsitikinome, kad ir paskutinės valandos darbininkas gali gauti visą dienos uždarbį. Šiandien kiekvienas klauskime savęs, kaip aš atsiliepiu į Viešpaties kvietimą? Vargas man, jeigu mane jau lenkia muitininkai ir ištvirkėlės! Atėjus vestuvių puotos metui, stovėsiu prie durų belsdamas: „Viešpatie, atidaryk!“ Bet ar tuomet neišgirsiu: „Iš tiesų sakau tau: aš tavęs nepažįstu!“ Ar ne geriau man apsigręžti ir, kol ne vėlu, žengti į Viešpaties vynuogyną, padirbėti ten nors tą vieną dar likusią valandą?
Jėzus išpildė Tėvo valią nuolankiai ir klusniai: gimė nuošaliame Betliejaus tvartelyje, kentėjo ir mirė ant kryžiaus už savo brolius ir seseris – už mus – ir, prisikeldamas iš mirties, atpirko mus nuo mūsų puikybės, kietasprandiškumo ir tuščiažodžiavimo ir nuo nepasvertų dviprasmiškų „taip“. O kiek yra to dviprasmiško „taip“ mūsų gyvenime?
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
