Didysis penktadienis (Jn 18, 1–19, 42)
Jėzaus mirtis yra vienas dramatiškiausių įvykių žmonijos istorijoje. Nekaltasis, kuris atėjo skelbti meilės ir taikos pasauliui, suteikti gyvenimui pilnatvės, buvo nekenčiamas, visiškai atmestas ir pasmerktas mirti ant kryžiaus. Tas, kurio stebuklai žavėjo žmones, tapo pajuokos objektu. Paradoksalu. Jo gyvenimas tarsi tragiškas nepasisekimas. Ir, rodos, neapykanta nugalėjo meilę.
Šis tragiškas, sakykim, Jėzaus fiasko prasideda nuo Judo pasirinkimo išduoti savo mokytoją. Čia prasideda žmogiškosios egzistencijos vadavimas iš blogio pinklių: konkretus vienas sprendimas. Toks yra Judo apsisprendimas ir palikimas – valdžios siekimas ir meilės nekentimas. Judo lūkesčiai buvo vienoki, o nepasiteisinus jiems, jis griebiasi kito radikalumo – parduoti Jėzų, išduoti Jį. Ach… „Tikėjausi politinio vado, bet niekaip nesulaukiau jo triumfo ir pergalės prieš romėnus“, – turbūt taip galėjo galvoti Judas, pardavęs Jėzų už trisdešimt sidabrinių, o už tokią kainą galima nusipirkti net vergą. Keista, bet Jėzus sulyginamas su vergu, tokia jo kaina. Ką tuo metu veikia melo tėvas? Jis įlenda į Judo širdį: įsiskverbia į jo protą, į jo valią, į jo jausmus. Judas užvaldytas materialybės ir išdavystės pagundos. Prie paskutinės vakarienės stalo palikęs Jėzų ir apaštalus, Judas pasiima kareivių būrį ir ateina į sodą. Sodas yra ramybės, poilsio vieta, bet tik ne šiuo atveju. Čia įvyks Judo pasirinkimo išorinė išraiška: „sveikas, rabi“ ir išdavystės bučinys. Bet čia yra svarbi detalė. Jėzus pirmas išeina pasitikti kareivių būrio su Judu priešakyje: „Ko ieškote?“ Drąsu. Jėzus parodo iniciatyvą. Dievas visada žengia pirmas, nors tai, žmogiškai žvelgiant, yra situacija, kur kiekvienas imtų ir pabėgtų. Čia labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog Jėzus visada yra santykyje su savo Tėvu. Šioje maldoje Jėzus galutinai priima tai, ko jo dangiškasis Tėvas nori. Kareiviams atsakius, kad jie ieško Jėzaus Nazariečio, Kristaus atsakas buvo: ego eimi (aš esu). Dievas pasako savo vardą. Bet Jėzus, pasakydamas ego eimi, parodo ir savo poziciją. Tai stiprybės ir meilės pozicija. Rezultatas – tie, kurie ateina Jėzaus suimti, lieka šokiruoti.
Kitas labai svarbus momentas yra Dievo mažumas. Jis nesipriešina, jis neginkluotas, jis trapus. Šis Dievo mažumas dar labiau atsiskleidžia Jėzų suėmus ir nuvedus į sinedrioną. Seniūnų taryba jau buvo sufalsifikavusi bylą prieš Jėzų: nuosprendis – atsikratyti Jo. Evangelistui Jonui yra labai svarbu išryškinti Jėzaus misiją – atvirai skelbti tiesą visam pasauliui, kad ir kokią kainą tektų už tai mokėti.
Pirmąjį kančios dūrį Jėzus patyrė iš savo artimiausio mokinio. Judo išdavystė iki šių dienų gaji. Iki šių dienų net uoliausi tikintieji, kasdien ateidami į bažnyčią pašlovinti Viešpaties, išduoda Jį, nevykdydami svarbiausio Jo įsakymo – mylėti artimą kaip save patį. Apkalbėdami, šmeiždami, jausdami pyktį dėl įžeidimų, nusisukdami nuo vargšo, apleisto… Tai Jėzaus išdavystės apraiškos, kurių dažnas net nuodėme nelaiko. Dažniausiai mylime tik tuos, kurie mums mieli, naudingi, kurie mus myli.
Labai įdomūs dalykai vyksta lauke. Petras atseka paskui kareivius ir suimtąjį Jėzų. Kol vyksta Jėzaus tardymo drama, lauke už durų vyksta kita drama. Petras, kuris turi būti uola, parodo savo silpnumą. Jis tris kartus išsigina Jėzaus. Alyvų darželyje Jėzus ištaria ego eimi – esantysis – aš esu gyvenimas. Ką atsako Petras? Į klausimus: Ar tu nesi kartais vienas iš jo mokinių?, Kefas atsiliepia: ouk eimi: „Aš ne iš jo mokinių“, arba „Aš ne“, „Aš nesu“. Tai pasakius, Petro asmenyje atsiveria tuštuma; jis praranda savo mokinystės ir savasties tapatybę. Dabar jis yra tuščias ir sutrikęs, tarsi nebeegzistuotų.
Antras smūgis – Petro išsižadėjimas. Ir šį smūgį Jėzus patiria iki šių dienų. Daug kartų išsižadame Jėzaus vardan savo malonumų, kasdienių rūpesčių dėl materialinės gerovės. Ateiname į bažnyčią, kai turime laisvo laiko, kai nėra kas veikti. Vakarais ir rytais padėkos ir Viešpaties pašlovinimo maldas dažniausiai pakeičiame persižegnojimu – ir tai ne visada prisimename. Pagaliau renkamės bažnyčią, kunigą – ir tikrąją Jėzaus puotą keičiame pagal savo užgaidas.
Jėzus vedamas pas pilotą, kad gautų jo patvirtinimą. Čia įvyksta tam tikra konfrontacija tarp piloto, žydiškos religinės „grietinėlės“ – aukštųjų kunigų ir kaltininko – Jėzaus. Kaip elgiasi šie trys veikėjai?
- Pilotas. Jis atstovauja imperatoriui, kuris turi visą valdžią šioje Romos imperijos provincijoje. Jis niekina pavergtąją tautą, niekina jos žmones, niekina jos kultūrą. Pilotas mėgsta pasišaipyti iš žydų, nes visi visuomeniniai ir politiniai koziriai priklauso Romos imperijai. Vieno dalyko Pilotas neatsisako, tai įstatymų laikymosi. Iš pirmo žvilgsnio tai kietas ir tvirtas žmogus, tačiau jis silpnas savo viduje. Šį silpnumą slepia po valdžios kauke. Iš pradžių Jėzų palaiko fanatiku – „nuplaksiu ir užteks, nes nerandu jame jokios kaltės“. Galų galiausiai išsigąsta minios, nusiplauna rankas ir atiduoda Jėzų nukryžiuoti. Kodėl? Pilotas nenori turėti reikalų su imperatoriumi, „o jeigu kažkas įskųstų“.
- Aukštieji kunigai. Religinės valdžios atstovai. Jie sutrikę, išsigandę ir suirzę. Jie nori tik vieno – Jėzaus nukryžiavimo. Anot aukštųjų kunigų, Jėzus kelia grėsmę. Jie bijo, kad gali prasidėti sukilimas prieš romėnus, o tie kerštaudami gali sunaikinti visą tautą ir šventyklą. O juk visas religinis gyvenimas sukasi aplink šventyklą. Tokiu būdu aukštieji kunigai netektų savasties. Įdomi detalė. Jie į pretorijų (vieta, kur vyksta tardymas) neina. Kodėl? Kad nesusiteptų ir galėtų laisvai valgyti Velykų avinėlį. Pilotas priverčiamas aukštųjų kunigų varstyti duris ir nuolat informuoti apie teisiamojo Jėzaus teisinę būklę.
- Jėzus. Surištas, ramus, tylus, kaip pjauti vedamas avinėlis. Jėzus pilotui apsako, kas jis yra, todėl pilotas truputį sunerimsta, kaip čia reikėtų elgtis toliau. Pilotas nusprendžia, kad įtūžusios minios interesai yra svarbiau ir atiduoda Jėzų nukryžiuoti.
Lentelė su užrašu I.N.R.I. Užrašas trimis kalbomis: Jėzus Nazarietis žydų karalius. Tai pranešimas visoms tautoms. Piloto nuosprendis tampa pranašišku: Nukryžiuotojo meilės karalystė pasklinda po visą pasaulį. Po šia lentele kabo nuogas Karalius. Būti be drabužio, tai būti be galios, be orumo, be laisvės.
Jėzui kabant ant kryžiaus, įvyksta kitas labai svarbus dalykas. Jėzus patiki mylimajam mokiniui savo motiną. Kančios scena byloja pačią didžiausią Viešpaties meilę ir gailestingumą. Ir mes, norėdami vienytis su Viešpačiu, patirti Jo gailestingumą, turėtume stovėti prie Jėzaus kryžiaus. Toks dieviškas veiksmas turi du svarbius matmenis – socialinį ir teologinį.
Socialinis matmuo. Tuometiniame žydų pasaulyje moteris turėjo kur kas mažiau teisių. Visuomenėje vyravo patriarchalinė sistema. Jėzaus ištarti žodžiai nepalieka Marijos socialinėje klišėje, kitokiu atveju Marija būtų likusi be teisių tuometinėje visuomenėje. Jėzus ne tik pasirūpina Motinos senatve, bet ir skiria jai motiniškas pareigas Bažnyčios atžvilgiu. Mylimasis mokinys – šios evangelijos autorius, apaštalas Jonas.
Teologinis matmuo. Prieš mirdamas Jis savo gailestingosios meilės sroves nukreipė į Motiną, tai yra į Bažnyčią, ir mylimąjį mokinį, atstovaujantį visiems Kristaus mokiniams. Marijai geriausiai pažįstamas dieviškojo gailestingumo slėpinys. Ji žino, kiek tai kainavo, kokia didelė ta kaina. Ji pažino giliausius žmogaus skausmus. Jau kelios dienos po jos Sūnaus gimimo Simeonas išpranašavo: „ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 35). Šie žodžiai galėjo Marijai atimti drąsą vykdyti Dievo jai patikėtą vaidmenį, ar bent susilpninti jos entuziazmą. Gal taip ir būtų nutikę, jei Marija nebūtų buvusi didelio ir gilaus tikėjimo moteris. Marijos artimas bendravimas su Dievu buvo jos paguodos ir pasitikėjimo šaltinis. Mariją vadiname Gailestingumo Motina, Nuliūdusiųjų Paguoda, Nusidėjėlių Gynėja, Vilties Motina. Visi tie titulai byloja apie jos gebėjimą per painius Izraelio, kiekvieno žmogaus ir visus žmonijos istorijos įvykius įžvelgti, kaip dalijamas gailestingumas visiems Dievo vaikams, tai yra mums.
Šventasis Raštas yra Dievo meilės laiškas mums. Per šią ištrauką dieviškoji sms žinutė byloja štai ką. „Štai Tavo Motina“ – kai nebeaišku, nebesuvokiama, kas ir kodėl vyksta, kai dūžta viltys, Jėzus kviečia žvelgti į Mariją, pasiimti ją pas save, atpažinti ir priimti ją kaip motiną. Evangelijos puslapiuose pažįstame Mariją kaip rūpestingą ir pastabią Motiną (vestuvės Kanoje), lydinčią savo Sūnų, ieškančią Jo (vaikas Jėzus šventykloje), patarnaujančią Jam, mylinčią… Kai baimė ir nežinia kovoja su tikėjimu, viltimi ir meile, kai nebežinau, ką daryti, Jėzaus esu mokomas glaustis prie Marijos kaip savo Motinos, leidžiant jai mane apglėbti, maitinti tikėjimu, augančiu Dievo žodžio ir visų įvykių širdies svarstymuose, leidžiant jai užtarti – pastebėti mano gyvenimo šventės trūkumus ir išsakyti juos Jėzui, mokančiai daryti visa, ką Dievas man liepia, leidžiant jai būti Motina… mano Motina…
Atidavęs mokiniui savąją motiną Jėzus ištaria skausmo perkreiptą „trokštu“. Biblinėje kalboje žodis trokštu reiškia nerimą. Ir vienišumo jausmą. Tokią sunkią valandą Jėzui yra labai reikalingas artumas. Būtent Mergelės Marijos pasitikėjimas yra Jėzaus stiprybė, džiaugsmas ir paguoda. Alsuodama gailestingumu, ji stovi kryžiaus papėdėje. Čia įvyksta auka: Marija kartu su Jėzumi ir Jame viską aukoja Dievui.
Priartėjome prie pabaigos. Jėzus sunkiai kvėpuoja. Merdėjimas trunka tris valandas. Paskutiniai atodūsiai. Sušunka: „atlikta“ ir atiduoda dvasią. Iškvepia dvasią. Toks Dievo kvėpavimas yra sutinkamas ir kitoje vietoje. Pradžios knyga, antrasis žmogaus sukūrimo pasakojimas: tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe (Pr 2, 7). Gyvybės alsavimas iš Dievo, padarantis Žemės vaiką didingą, vaizduojamas alsavimu. Nuo kryžiaus yra taipogi dieviškas alsavimas. Pradžios knygoje alsavimas taikomas žmogaus sukūrimui, o šiuo veiksmu Dievas atbaigia žmogaus kūrybą. Kristaus mirtyje gimsta naujas žmogus.
Dabar pažvelkime į kryžių po Prisikėlimo, Bažnyčios amžiuje. Kryžius yra vieta, kur įvyko didi „maldingumo paslaptis“ (1 Tim 3, 16). Tai vieta, kur tikrasis Mozė perskiria Raudonąją jūrą medžiu, kur klusnumas paverčia karčius maišto vandenis į saldžius malonės ir Krikšto vandenis. Tai vieta, kur „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu“ (Gal 3, 13). Tai naujasis gyvybės medis, augantis miesto aikštėje (plg. Apr 22, 2).
Ant kryžiaus Dievas galutinai sunaikino nuodėmę, nesunaikindamas jos priežasties – laisvės. Jėzus įveikė nuodėmę, ją sunaikindamas ne jėga ar išsviesdamas iš savo karalystės, bet prisiimdamas pats. Jis įveikė piktą geru, neapykantą meile, maištą klusnumu, žiaurumą švelnumu, melą tiesa. Taip Jis mus išlaisvino visiems laikams.
Štai geroji naujiena – Jėzaus kryžius galutinai sutraukė šias grandines. „Jis [Jėzus] vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių“ (Žyd 12, 2). Jėzus pasielgė priešingai nei Adomas ir visi kiti žmonės. Šv. Maksimas Išpažinėjas rašė: „Viešpaties mirtis, priešingai nei kitų žmonių, buvo ne skola, sumokėta už malonumus, bet veikiau iššūkis, sviestas pačiam malonumui veidan“ (Skirsniai apie teologiją ir ekonomiją, IV 39).
Jėzus įvedė naują malonumą. Šis malonumas neateina prieš kančią ir nesukelia jos. Veikiau jis plaukia iš kančios kaip jos vaisius. Šis malonumas neapribotas vien tik grynai „dvasiniu“ džiaugsmu. Jis apima kiekvieną nuoširdų malonumą, taip pat malonumą, kurį patiria vyras ir moteris save dovanodami vienas kitam, meno, kūrybos, grožio, draugystės, gerai atlikto darbo teikiamą malonumą, žodžiu, visokio pobūdžio džiaugsmą.
Taigi pažvelkime dabar įdėmiau. Dievo gailestingumas, kuris pilnai pasirodo mūsų Viešpaties Jėzaus kančioje ir mirtyje atsiskleidžia kaip aukščiausia ir intymiausia jo savybė. Žmogus patraukiamas link Dievo. Dievas per savo Sūnų pasidalija savąja garbe (dieviškuoju gyvenimu), o čia atsiranda žmogiškosios egzistencijos kryptis – Dievo garbė. Išvada peršasi viena – prakeikimo medis tampa medžiu, ant kurio gimsta gyvenimas.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
