III šv. Velykų sekmadienis (Lk 24, 13–35)
Bažnyčia ir toliau išgyvena velykinį džiaugsmą. Toliau keliaujame per velykinį liturginį laikotarpį, kuriame Dievo žodis kalba mums apie susitikimus su priskėlusiuoju iš numirusių Kristumi. Šie susitikimai yra kupini tikėjimo atradimo džiaugsmo. Iki šio džiaugsmo priveda pats Jėzus, nes mokiniai vis dar yra užstrigę Jėzaus mirties fakte. Susitikimai su Prisikėlusiuoju, vienokiu ar kitokiu būdu, priveda prie naujo santykio atradimo. Iš pradžių abejoja apaštalas Tomas, tačiau galiausiai įtiki, kai pamato. Šį trečią šv. Velykų sekmadienį Dievo žodis parodo du mokinius, keliaujančius į Emausą. Šiedu taipogi yra užstrigę Jėzaus mirties fakte. Jie neatpažįsta Jėzaus kelionės metu. Atpažinimas įvyksta tik prie stalo, kur Jėzus laužo duoną. Kiekvienas iš mūsų esame pakviesti būti Kristaus mokiniu, bet ar mes sugebame atpažinti su mumis keliaujantį Jėzų? Ar atpažįstame savąjį Emausą?
Evangelijoje pagal Luką visi susitikimai su Prisikėlusiuoju įvyksta tą pačią dieną, tą patį sekmadienį, kai Jis garbingai bei šlovingai prisikelia iš numirusių. Keliaujančių į Emausą mokinių susitikimas su Juo įvyksta labai netikėtai. Jie keliauja į vietą, kuri yra nežinia kur. Jie keliauja ne per toliausiai nuo Jeruzalės. Tuo tarpu kiti vienuolika mokinių yra pasilikę Jeruzalėje, Paskutinės vakarienės menėje, kur Jėzus save paliko duonos ir vyno pavidale. Šiedu mokiniai iškeliauja iš Jeruzalės. Evangelijoje pagal Luką vengti Jeruzalės, tai vengti Jėzaus kelio. Luko evangelinį pasakojimą sudaro viena kelionė į Jeruzalę. Šioji kelionė yra iš žemumos į aukštumą. Ji suteikia naują mokinystės perspektyvą, kuri mokiniams atskleidžiama per jų Mokytojo ir Viešpaties kančią. Iškeliauti iš Jeruzalės – nulipti nuo kalno – prarasti mokinystės perspektyvą, prarasti ir nutolti nuo Jėzaus kelionės tikslo. Mokiniai, keliaujantys į Emausą, tampa dezertyrais. Jie – bėgliai iš Dievo karalystės. Emauso mokiniai ne misionieriai. Mokiniai, keliaudami iš Jeruzalės, bėga nuo savo pašaukimo. Šiuo ėjimu jie praranda Kristaus mokinystės identitetą. Jie atmeta Kristaus mokinystę ir renkasi Emausą. Tai neidentifikuota vieta. Manoma, kad Emausas nuo Jeruzalės galėjo būti nutolęs apie septynis kilometrus. Toje vietoje, kur buvo Emausas, stovėjo romėnų kariuomenės garnizonas, todėl ten vyravo romėniškas mentalitetas. Mūsų keliauninkai renkasi tai, kas yra politiškai stipru, t. y. romėnus, apleisdami Kristų ir Jo karalystę. Tokioje šviesoje Emausas mokiniams tampa vieta, kur jie galės pasislėpti. Emausas gali tapti jų prieglobsčio vieta – netikrumo oaze, tariamu gėriu.
Kelionės metas. Mokiniai keliauja ir kalbasi apie visus Jėzaus kančios ir mirties įvykius. Ir štai iškyla vienas netikėtumas – prie jų prisiartina pats Jėzus. Tai yra lyg atsitiktinumas. Jėzus juos ištinka. Mokiniai neatpažįsta su jais einančio Kristaus. Jų aklumas ir Kristaus nematymas kyla iš dvasinės plotmės. Emauso mokiniai regi, bet nemato. Jie yra su Kristumi, bet tuo pat metu jie yra labai toli nuo Kristaus. Jie žino, kas yra įvykę, bet nesupranta tų įvykių prasmės: žinoti ir suprasti yra du skirtingi dalykai. Keliauninkai neišmoko Kristaus mokinystės pamokos. Jie pamiršo, ką Jėzus darė Paskutinės vakarienės menėje. Emauso mokiniai neatpažįsta Dievo, kuris pas juos ateina tarno pavidalu. Jų lūkesčiai ir viltys yra visai kitokios. Keliaujantys į Emausą nori kažko, kas politiškai yra stipru, jiems tarno pozicija neatitinka. Tarnystė jiems yra tarsi perdėtas nusižeminimas. Taigi, vienokiu ar kitokiu atveju, jie mato tik vieną Kristaus misijos dalį – jie mato kančią ir mirtį. Jie kalbasi apie liūdnus dalykus. Liūdesys, kuris tvyro ore, stabdo judesį, stabdo gyvenimą. Atkreipkime dėmesį, jog evangelistas Lukas pasako tik vieno mokinio vardą – Kleopas, o kitas mokinys lieka neįvardytas. Bevardžiai Šventojo Rašto veikėjai yra vadinami eunuchais, o į jų vietą mes kiekvienas galime save įstatyti. Tai iššūkis mums – pamatyti save Šventojo Rašto tekste. Taigi mes galime ir tampame tais keliauninkais, kurie „eidami“ yra paskendę savajame liūdesy. Atsidūrę akistatoje su liūdesiu pradedame ieškoti saugumo, pradedame ieškoti oazės, ieškome to, kas galėtų užmaskuoti mūsų liūdnumą. Visai kaip į Emausą keliaujantys mokiniai. Ir štai kyla klausimas, o kur dingsta džiaugsmas?
Šios kelionės metu iš Kleopo lūpų nuskamba klausimas: nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!? Klausimas nuskamba ironiškai. Kleopas pradeda aiškinti, kas nutiko. „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“. Mokiniai žino faktus apie Jėzų. Jie žino Jėzų, kaip aukštos reputacijos žmogų. Keliauninkai į Emausą mato Jį kaip auką. Emauso mokiniai yra suignoravę vieną faktą. Jie nepastebėjo, kad Jėzus laisvai atidavė savąją gyvybę. Keliauninkų sąmonėje Jėzus tapo ta asmenybe, kuriai tiesiog nepasisekė. Jų lūkesčiai buvo etniniai – tikėtasi etninio, tautinio mesijo. Tai, ko tikėjosi mokiniai, nesutapo su tikrąja Jėzaus misijos intencija. Jie liūdni, kad neišsipildė jųjų lūkesčiai. Mokiniai liūdi dėl savęs; jų gailestis nukreiptas į save pačius. Jų troškimai prasilenkė su Dievo valia. Mokiniai, keliaujantys į Emausą, tik skaičiuoja dienas: dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Jiems tai trečia liūdesio diena, bet jie nemato, kad tai dieviškojo pažado išsipildymo diena. Ir dar tos moterys… Sukelia rūpesčių (suteikia galimybių). Nueina pas kapą ir neranda Jėzaus kūno. Tai sukelia papildomą galvos skausmą. Kas gi čia iš tikrųjų įvyko? Moterys duoda jų mąstymui dar vieną papildomą dirgiklį, kuris mokinius sutrikdo. Jie išvardija faktus. Faktų išvardijimas įneša vis daugiau tamsos į mokinių mąstymą. Atsidūrus tokioje padėtyje yra normalu nepamatyti ir nepastebėti Kristaus, einančio šalia. Tokių faktų išvardijimas daro įtaką mokinių dabartinėms ištaroms apie Jėzų. Jėzaus atsakas į tokias ištaras apie jį yra gana griežtas bei radikalus: O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys. Tai, ką jie pasako, yra šiek tiek net kvaila. Jėzus nepatenkintas tuo, ką jam kalba jo mokiniai. Jis nepatenkintas tuo, kaip jį prisimena. Klaidingas tikėjimas, kurį parodo mokiniai, Jėzui – pykčio šaltinis. Ką gi, Kristus pasiraitoja rankoves ir pradeda aiškinti mokiniams šventuosius raštus. Jo siekinys – atkurti mokinių mąstymo tikrumą. Jėzus siekia atkurti į klaidą nukrypusių mokinių širdies ir proto tikrumą. Kristaus siekia darnos tarp akių ir širdies. Jis trokšta vėl uždegti mokinių širdį, kad būtų teisingas jų žvilgsnis. Tik deganti širdis paaštrina tikrą žvilgsnį į Prisikėlusįjį. Širdies chaosas nulemia tik chaoso matymą. Mokiniai matė tik kančios chaosą, bet nematė „štai aš viską darau naują“. Kristus dabar dildo Emauso mokinių susikurtą chaosą, kad jie pagaliau pamatytų prisikėlusįjį Kristų, kuris esti šalia ir kuris jiems aiškina šventuosius raštus. Vienaip ar kitaip, reikėjo Jeruzalės gatvėse įvykusio kančios chaoso tam, kad įvyktų prisikėlimas iš mirties gniaužtų. Dėmesys dabar yra nukreipiamas į mokinius, į tai, ką Kristus jiems kalbėjo.
Pabaigęs Šventojo Rašto aiškinimą ir jiems kartu priėjus prie Emauso, Jėzus dėjosi einąs toliau, bet mokiniai jį sustabdė. Galbūt mokinius sužavėjo tai, ką Jėzus jiems kalbėjo. Kristaus siekinys nėra Emausas, jo tikslas – evangelinės žinios sklaida iki žemės pakraščių. Jėzus pasilieka tik mokinių verčiamas. Dievas savęs niekam neprimeta. Jis yra duodantis laisvę. Viešpats nuolatos deda pastangas prakalbinti žmogų per jo gyvenimišką tikrovę. Mokinių prašymas pasilikti parodo jų atvirumą Jėzaus buvimui šalia. Vakaro artumas, poilsio poreikis yra žingsnis į naują bendrystę su Jėzumi. Buvimas prie stalo atveria naują galimybę užmegzti santykį. Vakarieniaujant Jėzus paima duoną ir daro tą patį, ką darė Paskutinės vakarienės metu. Tik tada mūsų keliauninkai pamato, kas yra kas: jie atpažįsta Jėzų. Duonos laužymas sugrąžina juos į dvasinę dimensiją. Prisikėlusysis esti ten, kur yra teisingai suprantamas eucharistinis veiksmas. Šis bendruomeninis veiksmas išveda iš Jėzaus kapo ir leidžia pamatyti Tą, kuris sutraiško mirties tikrovę. Ten, kur nėra eucharistinio veiksmo, neįmanoma susitikti prisikėlusio Kristaus.
Koks turi būti mūsų atsakas į šį duonos laužymą? Žinoma, Dievas viską padaro, kad žmogus susitiktų Jį. Čia reikia žmogaus atsako. Kaip į visa tai atsakyti?
- Savojo gyvenimo suėmimas ir atidavimas į Dievo rankas. Aš pats laisvai turiu priimti Dievo savęs dovanojimą.
- Dėkojimas už gyvenimą, nesvarbu, koks jis bebūtų.
- Savojo gyvenimo dovanojimas, kad jis taptų stipresnis.
Visa tai turi būti paskandinta mūsų Viešpaties Jėzaus prisikėlime, visa turi būti atsinešta į liturgiją, nes tai ir yra tikrasis aukojimas. Tai yra liturgijos dvasia, kuria mes turime kvėpuoti. Tik taip kvėpuojant susitikimas su prisikėlusiu Dievu yra galimas. Be viso to mes būtume panašūs į mokinius iš Emauso kelionės metu. Tik mokinių laisvos valios ištara: Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti… Tik šioji laisva ištara apima jų savojo gyvenimo atidavimą į Dievo rankas, dėkojimą už gyvenimą ir to paties gyvenimo dovanojimą. Tai yra dingstis Jėzaus pasilikimui jųjų tarpe. Tai dingstis, kuri leidžia atpažinti priskėlusį Kristų, kuris mokinių keliauninkų akivaizdoje laužo duoną ir taip leidžiasi būti atpažįstamas.
„Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę“? Jėzus juos pažadina iš klaidingo mąstymo, pažadina vien tik iš faktų matymo. Įvyksta išvadavimas iš faktinio Jėzaus agonijos matymo. Emauso mokinių širdis iš naujo uždegama. Jie iš naujo regi tikrovę, jie iš naujo pamato Jėzų, kuris yra nugalėjęs mirtį. Čia atkuriama Emauso mokinių darna tarp širdies ir akių. Tai iššaukia mokinių judesį. Jie tą pačią valandą palieka Emausą ir grįžta į Jeruzalę, į Jėzaus kelią. Mokinių judesys aiškus: iš pasaulietinės prieglaudos ieškojimo į Dievo artumą. Jie nepasilieka šio pasaulio saugume. Jie grįžta į Jeruzalę pasirinkdami Jėzų. Apaštalų bendruomenė patvirtina jų išgyventą patirtį Emauso kaime. Mūsų keliauninkai dabar visai kitokios nuotaikos. Tai yra Emauso mokinių išgyventas tikrumas per žodį ir per duonos laužymą.
Mokiniai, keliaujantys į Emausą, daug žinojo apie Jėzų, bet žinių gausa neatvėrė jiems Kristaus prisikėlimo iš numirusių realybės. Mes kiekvienas esame panašūs į tuos mokinius. Mes tikrai galime daug žinoti apie Jėzaus istorinį gyvenimą, bet tai bus tik žinios. Dalyvavimas Eucharistijoje – duonos laužyme atveria galimybę susitikti su Jėzumi. Tokioje šviesoje mūsų žinojimas apie Jėzų pilnai išsiskleis ir atves ne į tuščią kapą, bet į susitikimą su Prisikėlusiuoju. Čia bus mūsų Emausas, kur atpažįstame ne tik Jėzų, bet kartu atpažįstame ir tąjį Kristų, kuris leidžiasi būti atpažįstamas. Tik tokioje šviesoje mes kiekvienas savotiškai supanašėsim su Marija Magdaliete, mokiniais, ciniku Tomu ir galų galiausiai su mūsų šiandienos keliauninkais į Emausą, kurie buvo perkeisti po susitikimo su prisikėlusiu Kristumi. Kiekvienas savitai išgyvensim savo Emausą, kuris ne tik tampa Viešpaties atpažinimo vieta, bet taipogi ta vieta, nuo kurios atsispyrę galime pradėti nešti Gerąją Naujieną.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
