XX eil. sekmadienis. Lk 12, 40–53
Pastaruosius sekmadienius Evangelija ir visas Dievo žodis mums primena ištikimybės fenomeną. Pirmiausia turtuolis, kuris norėjo būti sau pakankamas su visu visu savo kapitalu. Taip pat ir tarnai, kurie laukė arba nelaukė grįžtančio šeimininko. Budinčių tarnų likimas paradoksalus: jie bus prie vaišių stalo, o pats šeimininkas jiems patarnaus. Liturginiuose metuose pasitaiko tokių sekmadienių su Dievo žodžiu, kad sunku yra suprasti, ką Dievulis nori mums pasakyti. Mes nesuprantame ir mes galim nejučiomis atmesti, ką mums perteikia Geroji Naujiena. Ir ką gi byloja mums sekmadienio Dievo žodis?
Visų pirmiausia stabtelkime prie skaitinių. Pirmajame skaitinyje sutinkame pranašą Jeremiją, kuris yra kankinamas. Jo žmogiškoji kančia pasireiškia atmetimu ir atidavimu į priešo rankas už neva kažkokią padarytą išdavystę. Pranašas persekiotojams nepalieka jokio įspūdžio. Tokioje šviesoje Jeremijas supanašėja su pačiu Kristumi. Pranašas Jeremijas gyveno apie 587 m. pr. Kr. Tai buvo babiloniečių imperijos iškilimo laikotarpis, tai laikotarpis, kai Jeruzalė buvo paimta tų pačių babiloniečių. Taigi galima suprasti, kad situacija Jeruzalėje buvo nepavydėtina ir pati visuomenė buvo pasimetusi. Pranašas Jeremijas įgavo neigiamą atspalvį, nes vienaip ar kitaip pranašui rūpėjo savas kraštas ir žmonės. Jo ištikimosios meilės vaisius yra kalėjimo prieangis.
Antrasis skaitinys – laiškas žydams. Autorius ragina išlaikyti tikėjimą. Krikščioniškas gyvenimas tokioje šviesoje tampa ištvermės mokykla, tai auklėjimo terpė. Laiško autorius, primindamas Senosios Sandoros patriarchus, mums aiškiai apibrėžia, kad jie buvo tikrosios tėvynės ieškantys. Visai tai turi aiškų adresatą: būti ten kur yra Dievas Jahvė. Tai yra gyvenimo triumfo laikas, kur mirtis nebetenka savo svorio. Laiško žydams autorius primena labai svarbų įvykį – Abraomo bandymą. Jis turėjo paaukoti savo vienturtį sūnų Izaoką. Bažnyčios tėvai, žvelgdami į Abraomo bandymą, mato Kristaus paaukojimą ant Kryžiaus medžio: dangiškasis Tėvas paaukoja savo Sūnų tam, kad žmonės grįžtų į gyvenimą. Galime apčiuopti, kad ištikimybės rezultatas yra amžinasis gyvenimas.
Geroji Naujiena karts nuo karto pateikia įdomius paradoksus. Labai keista ir turbūt sunku klausytis šio sekmadienio Evangelijos. Sunku ją pavadinti Gerąja, nes mes sau Kristų sumoduliuojame, kaip norime. Biblinės ištaros Kristų apibūdina kaip tą, kuris yra romios ir nuolankios širdies, kaip tą, kuris neužgesins rusenančio dagčio, kaip tą, kuris jokiais būdais nenulauš palinkusios nendrės. Galima dar labiau paįvairinti spalvas ir dar labiau viską sujaukti. Evangelija pateikia tam tikrus supriešinimus tarp pačių artimiausių asmenų. Keistai skamba Geroji Naujiena.
Geroji Naujiena parodo ir netiesinį Jėzų. Taip yra apibrėžiamas Dievo paradoksalumas. Dievas, dovanodamas tikėjimą, mus apdovanoja supratimu ir laisvos valios dovana. Vis vien kliaudamiesi savo supratimu ir laisva valia, kalbėdami apie savo tikėjimą, per daug stengiamės jį įbrukti. Tampame reklamos vadybininkais, tampame marketingo specialistais. Sakome, kad tikėjimas duoda ramybę, saugumą, tikėjimas suteikia gyvenimui balansą. Taip, tai tiesa. Santykis su Kristumi teikia vidinę ramybę ir tvirtumą gyvenimo audrose. Mūsų tikėjimo pagrindas yra pats Kristus, o ne jo atlikti išganymo darbai. Jie turi būti tarsi įrankis, kuris mus pastumtų link santykio su Dievu grynumo. Tikėjimas nebūtinai pašalins mūsų baimes ar kažkokias neurozės formas. Išduodame Kristų, kai visą santykį su Dievu paverčiame į jausmą, kuris neva veda į gerą savijautą. Tikėjimas nėra jausmas, tikėjimas nėra minkšta sofa. Patogūs gali būti daiktai, o ne draugystė su Jėzumi.
Kristaus atnešta ramybė ateina per panieką, o pastaroji savo svorį įgauna ant Golgotos kalno, kabant ir mirštant ant kryžiaus Dievo Sūnui. Kryžius yra suklupimo akmuo, kančios įrankis, prakeikimo ženklas. Tik per kryžių atskiriame, kas tikra, o kas netikra. Krikščioniškas gyvenimas gali iššaukti pasityčiojimus ir nesusipratimus. Kristus tampa papiktinimu tiems, kurie Jo nepažįsta, nenori pažinti ar nesupranta. Ieškant konkrečių pavyzdžių, mums nereikia per daug dairytis į šonus. Visa krikščionybės aušra yra aptaškyta kankinių krauju. Paradoksalu, bet tai tapo naujų krikščionių kalve. Būtent kankinystėje yra dalinai atspindima Dievo kančia. Tai liudijimas, kuris neša vaisių – atsivertimą. Ištikimybė Kristui gimdo tikėjimą, gimdo naują gyvenimą Kristuje.
Ar ištikimybė neprarado savo svorio? Gyvename tokiu laikotarpiu, kur viskas vyksta labai greitai. Santykiai tarp žmonių yra grindžiami ekonominiais svertais. Nauda paremti santykiai virsta plastikiniais arba vienkartiniais. Laikui bėgant mums pasidaro nepatogu investuoti į santykius, nes tai reikalauja laiko. Mums patogiau gyventi skubant, Dievą pastačius ant bėgimo takelio ir taip bandyti bebėgant su juo susikalbėti. Kai yra egzistencinis bėgimas, sunku kalbėti apie ištikimybę, nes pametame iš akių, kam mes turime būti ištikimi; dingsta ištikimybės epicentras. O kai nėra ištikimybės epicentro, natūralu, kad kliaujamės tuo, kas iš tikrųjų turi tik emocinį pagrindą: mes neištikimi santykiuose. Tokioje šviesoje pasipiktinimai Kristaus adresu tampa labai dažnu reiškiniu, kuris ardo tarpasmeninius santykius: papiktinimai įgauna konkretų pavidalą – nuodėmės pavidalą. Nuo tada iš tikrųjų prasideda pasidalinimas namuose: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukrą, o dukra prieš motiną; anyta prieš marčią ir marti prieš anytą.
Evangelija yra į dieviškumą nukreipta provokacija. Ji kelia klausimus. Tegu jus gerokai paprovokuoja šio sekmadienio Evangelija, užduodama klausimus: kas man yra papiktinimas? Ar esu pasipiktinęs tais, kurie yra tikintys? Ar nesusiskaldau savyje, savo aplinkoje ir santykyje su Dievu?
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
