II advento sekmadienis (Mk 1, 1–8)
Motina Bažnyčia ir toliau išgyvena adventinį laukimo laiką. Žingsnis po žingsnio artėjame prie Betliejaus slėpiningo įvykio. Praeitą sekmadienį Viešpats Jėzus priminė pareigą budėti. Šis budėjimas yra santykio laikas. Čia įvyksta sankirta tarp santykio su Dievu ir tarp santykio su artimu. Advento laikas krikščioniškame gyvenime turi būti pažymėtas tiek maldos praktikomis, tiek artimo meilės darbais. Liturginis advento laikas yra veiklumo laikas, kai turime žengti link Dievo ir link artimo. Šiame laike Motina Bažnyčia susiduria su labai įdomia bibline asmenybe, tai yra su Jonu Krikštytoju. Šis sekmadienis ne išimtis. Mes girdime Evangeliją apie Joną Krikštytoją. Retorinis klausimas, ką mes galime išsinešti iš šio sekmadienio Dievo žodžio – ką būtent šv. Jonas Krikštytojas byloja kiekvienam iš mūsų?
I blokas (Mk 1, 1). Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia. Šio sekmadienio Geroji Naujiena mus nukelia į Evangelijos pagal Morkų pradžią. O pradžia, kurią skaitome yra labai įdomi ir koncentruota: Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia. Tik toji pradžia yra labai įdomi. Originaliame tekste sintaksiškai visai kitaip skamba: Pradžia Gerosios Naujienos Jėzus Kristus Dievo Sūnus. Remiantis šia sintaksine forma mums atsiveria visai kitas teologinis, biblinis laukas. Visa tai galima susieti su Sukūrimo pasakojimu. Pradžios knygos pirmosios eilutės sako taip: Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. Tiek Senasis Testamentas, tiek Naujasis Testamentas prasideda žodžiu pradžia. Kaip mes į tai galėtume žvelgti. Interpretuojant ir aiškinant visa tai teologiškai galima daryti labai kardinalią išvadą. Evangelistas Morkus labai drąsiai tai sujungia ir tuo nori pasakyti, kad pats Viešpaties Jėzaus asmuo yra nauja galimybė. Pats Kristaus asmuo yra Geroji Naujiena. Žvelgiant iš žmogiškos pusės, tai suponuoja antropologinę mintį: žmogus, kuris neatveria savo širdies Viešpaties Jėzaus įvykiui, nesupras, kodėl Viešpats Jėzus yra toji Geroji Naujiena. Žvelgiant chronologiškai Evangelija pagal Morkų yra seniausia ir ji yra pirmoji Evangelija. Tam tikra prasme Evangelija prasideda koncentruotu teiginiu, kad Viešpats Jėzus yra nauja pradžia, kad kūrimas yra atbaigiamas per Jo paties asmenį. Šis naujas kūrimas per Viešpaties Jėzaus asmenį žmogui yra nauja galimybė, nauja proga užmegzti santykį su Viešpačiu. Čia ir atsiveria Gerosios Naujienos charakteris – įnešamas naujumas į santykį su Dievu, o to naujumo vardas – Jėzus.
Pažvelkime į Gerąją Naujieną kaip į biblinę ištarą. Šioji ištara romėnams turi įdomią reikšmę. Geroji Naujiena romėnams reiškia pranešimą. Tokio pobūdžio pranešimai buvo susiję su imperatoriaus asmeniu: imperatoriaus vainikavimas, kažkokio festivalio pradžios paskelbimas ir galų galiausiai vaiko gimimas imperatoriui. Geroji Naujiena turėjo būtent tokį pobūdį. Kalbant apie atžalos gimimą, reikia pabrėžti, kad vaiko gimimas įnešdavo tam tikrą politinį stabilumą. Taigi Geroji Naujiena tuometiniame politiniame kontekste yra žingsnis į stabilumą. Kitokį potėpį Geroji Naujiena įgauna pas apaštalą Paulių. Evangelistas Morkus lydėjo apaštalą Paulių pirmosios misijos kelionėje. Apaštalas Paulius savo laiškuose ištarą Geroji Naujiena pamini apie aštuoniasdešimt kartų. Tai yra tautų apaštalo skelbimo dalis. Čia yra įgaunamas teologinis „užtaisas“ – tai naujiena, skrodžianti dangų ir žemę. Vėl grįžkim prie retorikos… Klausimas: kaip aš atsiliepiu į šią Gerąją Naujieną, dėl kurios plyšta dangus. Atsakymas tik vienas: mums belieka tik stebėtis.
Būtent šioje pradžioje evangelistas Morkus pavartoja kristologinį titulą – Kristus. Išvertus iš graikų kalbos būtų pateptasis. Neapsieita ir be kito titulo, kuris iš esmės yra trejybinis: Dievo Sūnus. Šiais dviem titulais yra pabrėžiama Jėzaus asmenybė. Evangelijoje palaipsniui bus atskleidžiama šių titulų prasmė. Evangelisto Morkaus pasakojimui yra būdinga įtampa, kuri nuolat lydės Viešpatį Jėzų.
Toliau evangelistas Morkus pasinaudoja Senojo Testamento pranašais. Liturginiame tekste yra išryškinama pranašo Izaijo figūra. Anot biblinio teksto: „Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią. Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ Iš esmės tai nėra vien tik pranašo Izaijo biblinė ištara. Mk 1, 2 sako: Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią. Šioji ištara yra pranašo Malachijo pranašystės dalis. Mk 1, 3 sako: Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Pastaroji yra pranašo Izaijo ištara. Kodėl? Atsakymas gali būti paprastas. Autoritetingumo klausimas. Pranašas Izaijas yra vienas iš didžiųjų pranašų, o Malachijas yra vienas iš mažųjų pranašų. Tuo remiantis evangelistas Morkus daugiau pasiima ir naudojasi pranašo Izaijo figūra, nes ji tarp žydų turi didesnę reikšmę ir įtaką. Kitas svarbus dalykas – šv. Morkus, naudodamasis šiomis pranašų ištaromis, padaro lakonišką senatestamentinį perėjimą prie Naujosios sandoros, kuri prasideda su šv. Jonu Krikštytoju. Minėtosios pranašų biblinės ištaros, kaip sako Bažnyčios tradicija ir mokytojai, yra siejamos jau su paminėtu Jonu Krikštytoju.
II blokas. Mk 1, 2–8. Taip pasirodė dykumoje Jonas. Atkreipkime dėmesį į vietą. Tai dykuma. Ši vieta yra labai įdomi. Dykumą, kaip tokią, galime suvokti kaip vietą, kuri yra be patogumų. Taip pat tai nuogumo ir giliausio intymumo vieta, kurioje atsiskleidžia besąlygiškas tikrumas. Tam tikra prasme dykuma yra ir bejėgiškumo vieta. Laikas, praleistas dykumoje, yra išsigryninimo laikas. Taigi tokioje vietoje pasirodo šv. Jonas Krikštytojas.
Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Šv. Jonas Krikštytojas skelbia atsivertimą. Atsivertimas yra mąstymo pokytis, minties kaita iš senojo aš į naująjį aš. Plėtodami ir augindami šią mintį, galime pamatyti kur kas platesnį atsivertimo, kaip tokio, horizontą. Būtent šie atsivertimo horizontai gali būti aktualūs mano asmeniniam santykiui su Dievu. Pirmiausia reikia suvokti, kad man, kaip žmogui, reikalingas pokytis. Savaime aišku, šis pokytis yra labai nepatogus, tai yra iššūkis. Iššūkis vien dėl to, kad yra sunku pasakyti savo praeičiai ne. Taigi šv. Jonas Krikštytojas su atsivertimo krikštu tampa tuo keliu, kuriuo ateis pats Išganytojas. Jeigu laukiame Ateinančiojo, tai mes turime paruošti kelią, kad Jis greičiau ateitų.
Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. […] Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Šv. Jonas Krikštytojas buvo savo laikmečio žvaigždė, nes Izraelis 400 metų neturėjo jokio pranašo. Pats Jonas Krikštytojas ir rengėsi kaip pranašas. Kupranugario vilnos apdaras buvo jo garderobas. Senajame Testamente atrandame vietą, kuri apibrėžia pranašo aprangą: „Apsivilkęs gauruotu drabužiu ir apsijuosęs odiniu diržu“… Gauruotas drabužis buvo atsiskyrėlio ir pranašo ženklas. Jonas Krikštytojas vilkėjo tokiu drabužiu. Vien šv. Jono Krikštytojo rūbas rodė, kad jis yra pranašas. Tokią pat aprangą dėvėjo ir pranašas Elijas. Tai žydų liaudis jį laikė Eliju. Kadangi Izraelis neturėjo ilgą laiką pranašo, tai šv. Jono Krikštytojo populiarumas augo kaip ant mielių. Kita pranašiška Jono Krikštytojo charakteristika yra jo valgis – skėriai ir lauko medus. Pastarieji „gardumynai“ yra ne tik tikras maistas, jie taip pat turi ir simbolinę prasmę. Šaknis viso to galima atrasti Senajame Testamente.
Skėriai. Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Ištiesk ranką viršum Egipto žemės, kad ją užpultų skėriai ir surytų visą augmeniją krašte – visa, kas yra likę nuo ledų krušos“. Mozė pakėlė savo lazdą viršum Egipto žemės, ir VIEŠPATS sukėlė rytų vėją per visą dieną ir visą naktį viršum krašto. Išaušus dienai, rytys jau buvo atnešęs skėrius. Skėriai užplūdo visą Egipto kraštą ir apsėdo visą Egipto žemę, – skėrių spiečius buvo toks tankus, kokio nebuvo buvę nei anksčiau, nei iš viso kada nors vėl bus. Jie taip apsėdo visą krašto paviršių, kad pajuodo žemė. Jie surijo visą laukų augmeniją krašte bei visus medžių vaisius, išlikusius nuo ledų krušos. Visame Egipto krašte nebeliko nieko žaliuojančio – jokių medžių, jokių augalų laukuose. Faraonas paskubomis pašaukė Mozę su Aaronu ir jiems tarė: „Nusidėjau VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui, ir jums. Prašau atleisti mano nuodėmę ir šį kartą! Maldauk VIEŠPATĮ, savo Dievą, kad bent nuo manęs atitolintų šią pragaištį“. Mozė išėjo iš faraono ir meldėsi VIEŠPAČIUI. VIEŠPATS pakeitė aną vėją į galingą vakarį vėją, kuris pakėlė skėrius ir nupūtė juos į Nendrių jūrą. Nė vieno skėrio neliko visoje Egipto žemėje. Bet Dievas sukietino faraono širdį, ir jis izraeliečiams eiti neleido (Iš 10, 12–20). Tai bausmė. Netiesiogiai galima sakyti, kad Jonas Krikštytojas atsivertimo krikštu suvaldo bausmę.
Medus. O VIEŠPATS tęsė: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi, į šalį kanaaniečių, hetitų, amoriečių, perizitų, hivitų ir jebusitų (Iš 3, 7–8). Medus šventraštiniame kontekste yra pažado simbolis. Šv. Jono Krikštytojo skelbimo kontekste tai atspindi vedimą prie pažado išsipildymo. Galutinis šio pažado išsipildymas yra Jėzaus asmuo.
Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Krikštijimasis pas Joną Krikštytoją buvo panardinimas. Graikiškai tai būtų baptizo. Toks Jono Krikštytojo veiksmas primena ritualinį apsiplovimą, apie kurį kalba kunigų knygos.
Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Pagal to laikmečio papročius joks save gerbiantis žydas neatrištų kurpių dirželio. Šitai galėjo padaryti tik vergas. Atkreipkime dėmesį, kad Jonas Krikštytojas buvo žydas. Tai girdėti save gerbiantiems žydams turėjo būti mažų mažiausiai keista. Bet Tam, kuris ateis, Jonas Krikštytojas nevertas atrišti kurpių dirželio, Tas savo mokiniams plaus kojas. Jonas Krikštytojas nuolankus, bet Dievo nuolankumas pranoksta viską.
„Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“. Jonas Krikštytojas aiškiai nurodo savojo krikšto skirtingumą nuo būsimojo sakramentinio Krikšto: … o jis krikštys jus Šventąja Dvasia.
Advento metu bažnyčiose skamba nuostabi giesmė „Rasokit dangūs“. Rasokit, dangūs, iš savų aukštybių. Debesys lykit lietumi teisybės! Išdžiūvus žemė teatsigaivina. Ir Atpirkėją mums teišdaigina. Tas dangaus rasojimas yra plyšimas. Geroji Naujiena apie naują pradžią – Viešpatį Jėzų, yra perplėšianti dangų ir žemę santykio su Dievu naujumu. Galime užčiuopti labai gražią tąsą tarp praeito sekmadienio Dievo žodžio ir šiandien girdėtos Gerosios Naujienos ištraukos. Praeitą sekmadienį girdėjome tvirtą paraginimą budėti. Šį sekmadienį Jonas Krikštytojas mus išsiveda į dykumą, kad parengtume savo gyvenimą ateinančiam Kristui. Koks yra bendras minties siūlas šių dviejų adventinių sekmadienių. Motina Bažnyčia su visu giliausiu uolumu mus ragina budėti, kad nepražiopsotume to dangaus plyšimo, to teisybės lietaus, kad mūsų gyvenimo dykumos būtų sudrėkintos. Mes kiekvienas turime savąsias dykumas – patirtis, kuriose trūksta žmogiškumo, jausmus, kurie nukreipti į nežinia kur. Kiekvienas turime skaudulių, nuogąstavimų… Tai mūsų dykumos. Šį advento sekmadienį kartu su šv. Jonu Krikštytoju išeikime į asmenines dykumas, kad paruoštume savąjį kelią Ateinančiajam. Nors mūsų gyvenimo linijos yra kreivos, bet adventas tam ir skirtas, kad tas kreivas linijas imtume ir ištiesintume, kad pasiruoštume Kalėdų slėpiniui, kad paruoštume savo širdis Gerajai Naujienai, kuri skrodžia dangų ir žemę. Tik tada suvoksime, kad Betliejuje užgimsiantis Dievas yra mano gyvenimo Geroji Naujiena.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
