VI eilinis sekmadienis (Mt 5, 17–37)
Sudėtingas sekmadienis Dievo žodžio prasme. Labai daug visko girdime, tai lyg kondensuotas pienas. Daug ką girdime apie įstatymą, kaip tokį. Čia Jėzus kalba apie įstatymo šerdį. Jėzaus kalboje girdime, kur iš tikrųjų prasideda visuomeninės nuostatos laikymasis. Tik kaip šio įstatymo laikomasi? Čia pirmuoju smuiku sugroja to paties įstatymo laikymosi interpretacijos. Būtent jos buvo Jėzaus ir fariziejų ginčo šaltinis. Pabandykime pagauti įstatymo šerdį. Pabandykime žvilgterėti į įstatymus taip, kaip į juos žvelgė pats Jėzus.
Pirmiausia pradėkime nuo to, kas yra Jėzus. Mes turime Šventąjį Raštą – turime Senajį Testamentą ir Naująjį Testamentą. Yra viena taisyklė: Senajame Testamente atsiskleidžia Naujasis Testamentas, o Naujajame Testamente atsiskleidžia Senasis Testamentas. Šioji šventraštinė sanpyna yra išganymo tikrumas ir pilnatvė, kur Dievas pilnai atsiskleidžia, kas Jis toks yra. Būtent Dievo Sūnaus atėjimas į žmogaus tikrovę yra paties įstatymo ir pranašų išsipildymas: Jėzus savo asmeniu išpildo tai, ką pranašai ir įstatymas skelbė. Jėzus yra tarsi tiltas, kuris sujungia įstatymo raidę ir širdies laikyseną. Jėzus kalbėdamas bei aiškindamas įstatymą nukreipia į jo esmę, o ne išorinę įstatymo laikymosi formą. Būdamas kalno, ant kurio sakė palaiminimus, papėdėje jis mokinius nukreipia į tai, kas yra esmingiausia. Įstatymas yra duotis ir užduotis. Tai atsakomybės puoselėjimas. Atsakomybės, kuri yra žmogiškosios laisvės progreso šaknys. Įstatymo supratimas yra dovana, ateinanti iš Viešpaties. Šiąja dovana reikia dalytis, kad didėtų mūsų tarpusavio susietumas. Šis susietumas yra visuomeninio progreso pagrindas. Toks progresas yra iššūkis krikščionybei. Šis visuomeninis susietumas yra bendros atsakomybės išraiška.
Jėzaus ir fariziejų įstatymo laikymosi supratimas yra kardinaliai skirtingas. Fariziejai įstatymą aiškino labai išoriškai, nekreipdami per daug dėmesio į patį asmenį: padarei tą ir tą – tavęs laukia tokia ir tokia bausmė. Radikalu, bet taip buvo suprastas teisumas, kuris kildavo iš paraidžiui suprastos Toros aiškinimo. Toks aiškinimo būdas nubraukdavo bet kokią žmogaus asmens pažinimo galimybę. Čia nelikdavo jokios gailestingumo prošvaistės. Kliaunantis tokiu supratimu, Švenčiausioji Mergelė Marija būtų jau užmėtyta akmenimis, bet šv. Juozapo paklusnumas Dievo valiai apsaugojo Dievo Motinėlę ir, žmogiškai žvelgiant, buvo dingstis gimti Išganytojui. Galų galiausiai fariziejiškas mentalitetas sustoja ties galutine nuodėmės pozicija. Tuo tarpu Kristus, aiškindamas įstatymą, kreipia dėmesį į pirminę nuodėmės stadiją. Šioji stadija yra žmogaus širdis, nes tai yra vieta, iš kurios išeina blogi žmogaus sumanymai. Toks evangelinis požiūris į nuodėmės šaknis palieka terpę vystytis ir plėtotis Dievo gailestingumui.
Padetalizuokime šiek tiek tai, ką mums Jėzus kalba šį sekmadienį. Nežudyk. Pradėkime nuo to, kad tai yra agresinis veiksmas. Jo šaknys yra jausminėje žmogaus sferoje. Viskas čia prasideda nuo pykčio. Šis jausmas yra tarsi prieškambaris į nuodėmę. Tai nuodėmės pradinė stadija. Leidžiantis į gilesnį pokalbį su gundytoju, šis pykčio jausmas transformuojasi į įžūlias ir niekinančias kalbas. Laikui bėgant, visos kalbos – įžūlios ir niekinančios žmogaus asmenį – išvirsta į konkrečius žmogiškuosius veiksmus. Deja, visos prevencinės programos yra nukreiptos į išorinę šios nuodėmės formą. Žmogaus širdžiai tinka tik evangelinė prevencinė programa: rauti nuodėmę su visom jos šaknim. Žudymas bus pažabotas tik tada, kai bus nesėjamos pykčio sėklos mūsų širdies dirvoje. Šv. Teresė Avilietė kalba apie sielą, kaip apie vidinę pilį, turinčią savo kiemelį. Šį kiemelį reikia prižiūrėti ir prie jo budėti. Būtent budėti Kristus mus ir kviečia. Budėjimas prie savo širdies dirvos ištaurina įstatymo, kaip tokio, laikymąsi ir interpretavimą. Užuot taikę įstatymą „akis už akį, dantis už dantį“, mes paliekame Dievo gailestingumo galimybę; tampame Dievo gailestingumo įrankiais vienas kitam.
Keliaukime toliau po šio sekmadienio evangelinius klodus. Nesvetimauk. Senajame Testamente atrandame istoriją apie karalių Dovydą ir Betšebą, hetito Ūrijo žmoną. Galime pastebėti, kad karalių Dovydą užvaldė geismas, kuris jį privedė prie konkrečių veiksmų – intymių santykių su Betšeba. Ji pastojo. Karalius Dovydas savo ruožtu žiauriai susidorojo su Ūriju, nusiųsdamas jį į mūšio priešakines linijas. Ūrijas žuvo. Betšeba pagimdė sūnų. Grįžkime į šios istorijos pradžią. Karaliaus Dovydo nuodėmė prasidėjo nuo žvilgsnio. Kyla klausimas, kaip tai sustabdyti. To paties klausia ir Patarlių knyga, esanti Senajame Testamente. Pirmiausia reikia atpažinti. Žvilgsnis šiuo atveju atspindi tik dalį žmogaus supratimo, bet neparodo žmogaus asmens visumos; tai yra tik dalis, kurią Jėzus kviečia amputuoti bei pašalinti. Lytinis poreikis nėra žmogaus asmens visuma. Lytiškumas – tai visą asmenį apimanti realybė, bet ne tik seksualumas. Tai yra integrali dalis, bet ne visas lytiškumas, kaip mums norima įteigti. Moteriškumas ir vyriškumas atsiskleidžia abipusiuose pagarbiuose santykiuose, o ne kaip seksualumas, su kuriuo kažką būtina daryti. Lytiškumą sudaro žmogaus vertybės, įsitikinimai, požiūris į save kaip į vyrą ar moterį, į santykius su žmonėmis (per draugystę, prieraišumą, meilę, seksą); nuomonė apie save ir savo kūną; lytinę ir reprodukcinę sveikatą (mes atskiriame jas, nes žmogus lieka lytinė būtybė ir tuomet, kai nenori ir negali turėti palikuonių); ir t. t., ir t. t. Žmogaus lytiškumo dalis yra jo elgsena. Grįžkime prie dalinio supratimo apie lytiškumą. Geismo, kaip tokio, nereikia absoliutinti, bet integruoti į žmogaus asmens lytiškumo visumą; dalį prijungti prie visumos. Čia labai reikalingas vertybių karkasas, kad būtų išryškinamas žmogaus asmens orumas.
Galų galiausiai prieiname prie tokios šio sekmadienio vietos, kuri kalba apie skyrybas. Tai yra labai paprastas dalykas. Jėzaus gyvenimo laikais vyravo patriarchalinė sistema. Vyras žmoną galėjo atleisti už keisčiausius ir banaliausius dalykus. Pavyzdžiui, kad ne taip išvirė sriubą. Vyrui atleidus žmoną, ji tapdavo beteise. Gavusi atleidimo raštą, moteris turėjo kuo greičiau susirasti kitą vyrą. Su šiuo faktu prasideda svetimavimas. Bet pasižiūrėkime į visa tai detaliau. Visų šių skyrybų rašto reikalai atskleidžia vyro požiūrį į moterį. Tokioje šviesoje moteris tampa daiktu, kurį galima stumdyti iš kairės į dešinę. Parodamas vyro lengvabūdiškumas, kuris maskuojamas Dievo įstatymu. Jėzus apie tai kalbėdamas sako, jog tai yra paskatinimas svetimavimo nuodėmei. Tai yra tam tikra blogio grandinė, kuri priveda prie tam tikro pasidalijimo šeimose.
Prieiname šio sekmadienio Evangelijoje tokį tašką, kuris kalba apie priesaiką. Priesaika yra geras dalykas. Doram žmogui, kuris turi vertybinį karkasą, priesaikos tampa nebūtiniausiu reikalu. Sąžiningumas yra žmogiškų ribų pažinimas. Čia žodžiai dera su širdies pozicija. Sąžiningoje kalboje nereikia duoti niekam priesaikos.
Tokios Evangelijos akistatoje lieka tik vienas klausimas: ar tarp mano veiksmų ir minties yra tęstinumas?
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
