IV Velykų sekmadienis (Jn 10, 1–10)
Velykų laikas yra labai įdomus. Šis įdomumas atsiskleidžia per Dievo žodžio tęstinumą: kiekvienas sekmadienis papildo vienas kitą. Praeitą sekmadienį girdėjome Gerąją Naujieną apie Emauso mokinius, kurie keliavo iš Jeruzalės. Jiems buvo būdingas faktinis žinojimas apie Jėzų. Prie jų prisiartino Jėzus ir keliavo kartu, bet jie jo nepažino. Jie buvo paskendę savo įsivaizdavimuose apie Mesiją. Jėzus ėmėsi griauti jų faktinį žinojimą, aiškindamas jiems raštus. Galų galiausiai Jėzus buvo mokinių atpažintas, kai laužė duoną. Po tokio Kristaus dieviškojo veiksmo dingo mokinių faktinis žinojimas, jie atpažino Jėzų. Jie tekini pasileido bėgti ir dalytis tąja patirtimi. Šio sekmadienio Dievo žodis veda toliau į velykinę prisikėlimo gelmę. Tas, kuris leidosi atpažįstamas duonos laužyme, kalba, kad Jis yra gerasis ganytojas, kad Jis – avių vartai. Kristus žengia toliau ir sako, kad Jis teikia daugiau gyvenimo. Tai yra Kristaus misija teikti gyvenimo apstybę. Dievo noras – daugiau gyvenimo žmogui. Kam daugiau to gyvenimo, jeigu mes turime daug gyvenimo?
Kristus visados kalba palyginimais, kurie mums gali skambėti, kaip neišsprendžiamas rebusas: neįkandama ir nesuprantama. Kam viso to reikia? O jeigu Dievas tiesiogiai prabiltų, ar mes iš karto suprastume ir griebtumės gyventi pagal Gerosios Naujienos dvasią. Abejoju. Mums būtų nesuprantama tiesioginė Jėzaus kalba. Galime retoriškai paklausti savęs, o gal specialiai Dievas taip prabyla, kad leistų mano, kaip asmens, laisvei augti, kol Jį [Dievą] surasiu. Juk palaipsniui surastą tiesą apie save mes priimame, o tą, kurią mums nori primesti, mes bandom atmesti, mes jai priešinamės. Dievas savęs per jėgą nei vienam neprimeta. Jis dalijasi su žmogumi savąja laisve, kad pastarasis ją atrastų. Dievas per mūsų kasdieninius gyvenimiškus ypatumus prabyla į mus.
Evangelistas Jonas šį Gerojo Ganytojo sekmadienį labai taikliai pradeda. Mes girdime konkretų pasakojimą. Šis pasakojimas-palyginimas turi savo šaknis, savo adresatą. Jis yra sakomas fariziejams. Tai tuometinis religinis ir moralinis elitas. Fariziejai, vienokiu ar kitokiu atveju, darė įtaką tuometinei liaudžiai. Paradoksalu, bet didžiausi nesusipratimai, į kuriuos Jėzus nuolat įsiveldavo, būdavo tie patys fariziejai. Šabo klausimas buvo labai stipriai užaštrintas, bet būta ir kitokių situacijų, kurios išprovokuodavo fariziejų niurnėjimą prieš Jėzų. Taigi jeigu žvilgtertume iš paukščio skrydžio į šį palyginimą, tai gal ir netiesiogiai pastebėtume, kad Jėzus sako palyginimą apie gerąjį ganytoją tiems, kurie turi akivaizdžią įtaką tuometinei žydų liaudžiai: koks turi būti ganytojas. Paradoksalu mokyti tuos, kurie tarsi yra moraliniai autoritetai.
Yra žmonių, kurie daro įtaką mums ir mūsų gyvenimui. Tokioje šviesoje galima aiškiai sakyti, kad kiekvienas – vienokiu ar kitokiu būdu – turi piemenis; jis yra tas, kuris vienokiu ar kitokiu būdu daro įtaką – jie mūsų ganytojai. Ganytojo dorovė priklauso nuo to, kaip jis elgiasi su savo ganomaisiais. Jų elgesys parodo, ar jie yra vagys, ar jie plėšikai. Vienu ir kitu atveju jie yra godūs sau ir godūs kitiems. Apaštalas ir evangelistas Jonas sako, jog jie vagia, žudo ir naikina. Vogti ir plėšti yra du skirtingi dalykai. Vogti – tai subtiliai pasisavinti tai, kas tau nepriklauso, o plėšti – tai brutaliai, su jėga pasisavinti tai, kas tau nepriklauso. Vienaip ar kitaip, žmogus po tokio turto pasisavinimo turi mažiau, nei prieš tai turėjo. Gerasis ganytojas yra atpažįstamas, kad po jo žmogus – avelė gautų daugiau negu prieš tai turėjo. Paradoksalu, bet tai tiesa. Toks praturtinimas įvyksta per santykį. Geras ganytojas savąją avelę šaukia vardu. Šaukti vardu – tai turėti santykį su avele. Gerasis ganytojas yra tas, kuris sugeba kitame žmoguje pamatyti daugiau, negu tas žmogus pats mato: tu gali daugiau. Tai yra talentų pažadinimas, tai galios atpažinimas. Gerojo ganytojo balsas yra tarsi žadintuvas, kuris pažadina, įpučia viltį savyje pamatyti daugiau, nei pats prieš tai matei; geras ganytojas atpažįsta tai, kas yra paslėpta mumyse. Vienokiu ar kitokiu atveju tai mano ir tavo auginimo meistrai. Tikrieji ganytojai ateina per Jėzaus vartus. Jis yra tas, kuris geriausiai žino, kaip reikia dvasiškai ugdyti, kaip reikia vesti žmogų prie dangiškojo Tėvo, nes jis pats yra Tėve, o Tėvas yra Jame. Iki Jėzaus žmogus neturėjo gyvenimo apstumo. Jėzus, kaip Gerasis Ganytojas, mums dovanoja dieviškąją prigimtį. Jis mumyse atveria gyvenimo tikrumą, jis atveria dvasinio gyvenimo dimensiją. Kristus savimi atveria gyvenimo apstybę. Ir visa tai atsiveria įėjus pro avių vartus, o ne slapčia įlindus į avių gardą.
Ganytojų klausimas buvo aktualus visados. Jis aptinkamas Senajame Testamente: apie tai kalba pranašas Ezechielis savo pranašystėje. Dievas ne visados palankiai žiūrėjo į ganytojus, tai yra į tautos vadovus. Gal šiek tiek kvailokai skambės, bet tai buvo ganytojai, kurie ganė save pačius: kas kaip išmano, taip ir gano. Pranašas Ezechielis savojoje pranašystėje netiesiogiai užsimena apie tuometinių Izraelio tautos vadų nepaisymą ir nesugebėjimą įsiklausyti į tai, ką sako Viešpats ir galų galiausiai, ką sako kiti žmonės. Tokioje šviesoje biblinio individo teisės iškyla aukščiau už bendruomenės teises; paminama bendruomenė su savo matymu ir savo mąstymu. Žvelgiam į šiuos laikus – nieko naujo po saule.
Evangelistas Jonas šio sekmadienio Gerojoje Naujienoje pamini sargą. Kas jis gali būti? Yra įvairiausių aiškinimų. Optimaliausia būtų sustoti prie tokio varianto, kad tas sargas yra dangiškasis Tėvas, nes jis yra tas, kuris siunčia savo Sūnų. Sūnus yra siunčiamas tam, kad savimi apsaugotų avis. Kaip tai įvyksta? Kiekvienas avių gardas turi vartus. Jie dažniausiai buvo akmeniniai su tam tikra anga, kurioje piemuo miegodavo suvaręs avis į gardą; jis tapdavo gyvaisiais vartais. Bažnyčios tėvai, žvelgdami į šią Evangelijos ištrauką, daro labai gražias interpretacijas, kurias sieja su Jėzaus kančia ir mirtimi ant Golgotos kalno. Čia neapsieinama be prisikėlimo įvykio. Pats Jėzus yra gerasis ganytojas, kryžius tampa avių vartais. Būtent šioje angoje (ant kryžiaus) užmiega-miršta gerasis ganytojas, kad avys būtų apsaugotos nuo mirties. Nepamirškim ir Bažnyčios. Ji gimsta kryžiaus tikrovėje; Bažnyčia tampa tais avių vartais. Tik tokioje šviesoje galime pastebėti, kad Gerasis Ganytojas visados dėjo pastangas ir pasiekė šiuos avių vartus. Per kryžių ateinama į šv. Velykas: per agoniją – į prisikėlimą. Per tai avelės atvedamos į ganyklas, kur yra daugiau gyvenimo. Kaip visa tai galime suprasti? Pirma mintis, atėjusi į galvą apie gyvenimo apstybę, tai jos iššvaistymas į kairę ir į dešinę. Tai ne sūnaus palaidūno gyvenimas. Apstus gyvenimas – tai ne švaistymas; tai yra pilnas suvokimas, kas aš esu. Tai tiesa apie žmogų, kad jis yra Dievo paveikslas, Dievo sukurta ir atpirkta tikrovė. Pilnutinė tiesa apie žmogų yra velykiniame slėpinyje. Dievas prisikėlė parodydamas slėpiningu būdu, kad žmogus yra kviečiamas į nuolatinę draugystę su juo tiek šiapus, tiek anapus. Tai yra mano, tavo susietumas su Viešpačiu. Šis susietumas leidžia kiekvieną avelę kviesti vardu. Dievas pažįsta kiekvieną žmogų, pažįsta kiekvieno žmogaus širdį. Tai yra tam tikra priklausomybė, bet ji yra nežalinga. Dievas pažįsta savo kūrinį, o kūrinys pažįsta savo Kūrėją. Dievui žmogus nėra daiktas. Žmogus yra laisvas ir atsakingas. Tik laisvė ir atsakomybė mūsų priklausomumą nuo Dievo padaro meilės santykiu tarp Kūrėjo ir kūrinio. Viešpats nori, kad mes suvoktume tiesą apie save pačius. Tik atpažinus Dievuje tiesą apie save pačius pradedame lįsti pro „avių vartus“. Tai yra mūsų vidinės laisvės išraiška, kurioje atpažįstame Gerojo Ganytojo balsą ir sekame Jam iš paskos.
Taip regėdamas Dievą ir kiekvieną artimą, tikintysis tampa jam geruoju ganytoju, kartu su Kristumi prisiimdamas atsakomybę už ganomojo gerovę, pirmiausia – dvasinę, kad jo sutikti žmonės praregėtų Kūrėją ir jam pažadėtąją viltį. Čia ir yra gyvenimo apstybė, kad tos ganyklos jau prasideda čia girdint Gerojo Ganytojo balsą ir priimant jį.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
