Dievo šauksmas

0

XXI eilinis sekmadienis (Mt 16, 13–20)

Kas yra krikščioniškas tikėjimas? Tai klausimas, kuris gali būti įvairiai interpretuojamas. Tai normalu, nes apie dalykus, kurie dedasi aplink mus, mes kiekvienas turime savo nuomonę. Bet pažvelkime iš esmės, kas yra krikščioniškas tikėjimas. Pirmiausia pradėkime nuo to, kad krikščioniškas tikėjimas prasideda ne nuo manęs. Tai nėra dalykas, kylantis iš manęs; Dievas nėra mano sąmonės produktas, kaip yra teigiama modernaus pobūdžio straipsniuose. Kiekvienas iš mūsų turi vidujinį polinkį į Viešpatį, į gėrį – kiekvienas trokšta mylėti ir būti mylimas. Tai elementaru ir paprasta. Šis ilgesys yra Dievo pėdsakas mumyse, mes kiekvieną kartą klausiame savęs ir vieni kitų, o kas mūsų laukia, – turime nerimstančią širdį. Paguodos ir ramybės mes nesusikuriame, bet ją gauname su Jėzaus atėjimu į konkretų mūsų gyvenimą. Dievas yra tas, kuris kreipiasi į žmogų įvairiose situacijose, kreipiasi į mus per žmones, nes Jo paties Sūnus tapo vienu iš mūsų. Dėl šios priežasties tikėjimas nėra vien tik mano kažkoks asmeninis išpažinimas, bet tai yra ir paties Dievo kreipimasis į žmogišką tikrovę. Šis Dievo kreipimasis savo kulminaciją įgauna ant kryžiaus, tai didysis Dievo kreipimasis į žmogų…

Kaip dabar yra su žmogumi? Mes dauguma žinome apie Jėzų. Bet ar susimąstome, kad didysis Dievo kreipimasis yra kiekvienam skirtas asmeniškai? Kaip mes atsakome į šį Dievo kreipimąsi? Galbūt ignoruojame, tai… Gali būti, visko pasitaiko… O gal mes atsakome į šį Viešpaties kvietimą dalyvavimu Eucharistijoje? Jei šis variantas tinka, tai įvyksta asmeninis atsiliepimas į Viešpaties kvietimą. Tai ką gi mes čia turime?

Dievo kreipimasis per vienatinį savo Sūnų į žmogišką tikrovę ir žmogaus teigiamas atsakymas į įvykį ant Golgotos. Krikščioniškas tikėjimas yra dialogas tarp Dievo ir žmogaus. O jeigu atmetame Dievo veikimą ir jo buvimą ir paliekam vietos tik žmogiškam pasamprotavimui apie tikėjimą? Vargu, ar tai galime pavadinti krikščionišku tikėjimu.Tikėjimas – ne monologas iš mano asmeninės perspektyvos, bet tai yra dialogas tarp Kūrėjo ir manęs, kaip kūrinio, kuris atsiliepia į Dievo šauksmą, ištartą, išrėktą per Jo vienatinį Sūnų.

Toks atsiliepimas įvyksta ir šį sekmadienį Gerosios Naujienos skaitinyje. Galime net pabandyti įsivaizduoti. Jėzus po truputį apreiškia mokiniams, kas Jis toks yra. Jei sekame Gerosios Naujienos sagą ir klausome, turėjome išgirsti ir pastebėti, kaip Jėzus pamaitina išalkusią minią. Turėjome pasėdėti kartu su mokiniais valtyje, kuri buvo blaškoma siautulingų bangų. Turėjome pabūti greta apaštalų, kai Jėzus per atstumą pagydė ir išvarė demoną iš vienos moters dukros. Tai ženklai, kurie byloja, kad Jėzaus asmuo yra dieviškos kilmės. Tai ženklai, kurie turi provokuoti mokinius. Štai Jėzus ateina į Pilypo Cezarėjos vietovę. Ir ką mes čia išgirstame? Jėzus klausia savo mokinius; kuo mane laiko žmonės? Klausimas paprastas – paprastas ir atsakymas. Mokiniai, kaip žirnius į sieną išberia: „vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, kiti – Jeremiju ar vienu iš pranašų. Jėzus kelia klausimo kartelę. Nuo visuotinumo pereina prie asmeniškumų – įvyksta didysis Dievo kreipimasis į žmogų; o kuo jūs mane laikote? Apaštalas Petras atsako: „Tu esi Kristus gyvojo Dievo Sūnus“. Tai yra tikėjimo išpažinimas. Petras įtiki, kas Jėzus iš tiesų esąs. Jėzaus atsakas sulaužo visus žmogiškus tikėjimo apibrėžimus: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“. Perfrazuojant būtų galima pasakyti: Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne tu pats išmąstei šią tiesą apie mane, bet tu ją priėmei kaip malonės veikimą – ne žmogiškas trapumas tau tai apreiškė. Yra Dievo kreipimasis į apaštalą Petrą ir yra Petro atliepas. Dievo kreipimasis pasiekia žmogišką tikrovę, kuri duoda atsiliepimą. Galime klausti retoriškai, iš kur tai atėjo Petrui. Jėzus nuolatos per atitinkamus ženklus kreipėsi į apaštalus, Petras, malonės paragintas, atpažįsta Jėzuje Kristų – atpažįsta Mesiją.

Nepamirškime, kad esame uolėtoje Pilypo Cezarėjos vietovėje. Jėzaus atsakas į tokį apaštalo Petro išpažinimą yra labai simbolinis. Petras yra tikrinis vardas, kuris kyla iš žodžio petra, reiškiančio akmenį, uolą. Evangelisto Mato tekste tiesiog yra žaidžiama žodžių Petros ir pertra sąskambiais. Tonusą Jėzaus atsakymui duoda vietovė, kurioje dabar esti Jėzus su mokiniais. Remiantis archeologiniais kasinėjimais, netoliese toje vietovėje buvo pastatyta šventykla Augustui Oktavianui. Jėzus kalba apie Bažnyčią, pastatytą ant uolos. Tai visai suprantama, nes greičiausiai Jėzus pažvelgia į tą vietovę ir pateikia, kaip pavyzdį.

„Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią.“ Jau prieš tai minėjau, kad Dievas kreipiasi į žmogų. Tada galime klausti, o kuo čia dėta Bažnyčia? Graikiškas žodis ekklesia reiškia susirinkimą, sambūrį. Žodis kyla iš ekkaleo, kuris yra sudarytas iš priešdėlio ek, kurio reikšmė kyla iš žodžio kaleo, reiškiančio „šaukti, kviesti“. Taigi ekklesia savo pamatine reikšme yra „sušaukimas iš, sušaukimas iš visumos“. Taigi ką daro Bažnyčia? Jeigu Dievas šaukia „Atlikta“ nuo kryžiaus, tai Bažnyčia savo giliausia prasme yra taip pat šaukianti – Dievas per ją šaukia prie savęs kiekvieną žmogų. Kiekvienas žmogus visa savo savastimi yra linkęs į Kūrėją ir tas Dievo šauksmas yra įrašytas kiekviename iš mūsų. Tai natūralu, kad tas šauksmas niekada neišblės. Nes ji pati giliausia prasme yra sušaukta iš dieviškojo Apreiškimo gelmės – Bažnyčios balsas yra Kristaus balsas. Atsiliepus į šį šauksmą, įvyksta dialogas. Taigi Bažnyčia yra krikščioniško tikėjimo šauklė mūsų kasdienybės įvykiuose.

Skaitydami šias Evangelijos eilutes, juntame, kad jas padiktavo Dvasia, savo žvilgsniu aprėpianti ištisus amžius – nuo pirmųjų Bažnyčios dienų iki šiandienos, iki Petro soste sėdinčio jo įpėdinio, laiminančio viso pasaulio maldininkus – Dvasia toliau šaukia per visus amžius. Tai ta pati uola, kuria remiasi Kristaus pastatyta Bažnyčia, atlaikiusi daugybę pragaro smūgių, Petro įpėdinio rankose tie patys raktai, nuolat atidarantys dangaus karalystės vartus. Toks Dievo šauksmas buvo visaip bandomas užgniaužti. Evangelikų teologas Bolligeris šį Kristaus pokalbį su Petru taip apibūdina: „Šios eilutės su Mato evangelija taip glaudžiai susijusios, kaip narys su kūnu. Iš jų dvelkia tiesiog nepakartojamos didelės istorinės valandos kvapas. O pagal savo formą jos yra tokios, kokias pavyksta sukurti tik šios žemės milžinams, ir tai tik didžią valandą. Tokių dalykų nesukurs joks klastotojas“. Po Kristaus pokalbio su apaštalais Petrui rodomas išskirtinis dėmesys. Visos evangelijos pabrėžia Petro pirmenybę. Ten, kur atskirų apaštalų vardai neminimi, apaštalų būrelis įvardijamas žodžiais „Petras ir vienuolika“. Visi apaštalai gerai suprato Petro išaukštinimą ir pripažino jo pirmumą. Meskime trumpą žvilgsnį į Bažnyčios istoriją. Pažiūrėkime, kaip Bažnyčios gyvenime reiškiasi Petrui suteikta valdžia.

Pirmoji krikščionių bendruomenė telkėsi Jeruzalėje. Po Šventosios Dvasios atsiuntimo apaštalų veikla davė nuostabių vaisių, ir Bažnyčia ėmė plėstis visomis kryptimis – dieviškas šauksmas pasklido į keturias pasaulio šalis: šiaurę, pietus, rytus ir vakarus. Netrukus krikščionybės centras iš Jeruzalės persikėlė į Romą, kur šv. Petras įkūrė krikščionišką bendruomenę ir tapo tos bendruomenės galva. Jis ir mirė Romoje kankinio mirtimi 64 metais. Tokiu būdu Roma tapo krikščionybės centru, ir po Petro mirties Romos bendruomenės ganytojai buvo laikomi Petro įpėdiniais, perimančiais visą Kristaus Petrui suteiktą valdžią ir galią. Nuo pat pirmųjų Bažnyčios amžių visais svarbiausiais reikalais visos Bažnyčios kreipdavosi į Romą. Iškilus Velykų šventimo klausimui, lemiamą žodį taria popiežius Viktoras. Abejojant, ar reikia perkrikštyti eretikų pakrikštytuosius, galutinį atsakymą duoda popiežius Steponas. Visuose Bažnyčios susirinkimuose lemiamą balsą turi popiežius ar jo legatas. Visame krikščioniškajame pasaulyje paplito posakis Roma locuta – causa finita. Kartais mums kyla abejonių, ar tinkamiausią žmogų išsirinko Viešpats būti Bažnyčios pamatu? Ar ne tinkamesnis būtų Jėzaus mylimiausias mokinys – šv. Jonas? Evangelija liudija, kad Petras turėjo nemaža žmogiškų ydų. Jis dažnai pasikarščiuodavo, galbūt buvo per daug geros nuomonės apie save. Kristui jis gyrėsi: „Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu <…> Jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu!“ (Mt 26, 33–35). Bet vos kelios valandos tepraėjo, Petras prisiekinėja: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Matyt, Kristus norėjo, kad uola būtų sudrėkinta atgailos ašaromis. Ak, brangios tos Petro ašaros. Mes nežinome, kiek šiandien danguje šventųjų, kurie išsižadėję Kristaus vėl prie Jo su ašaromis sugrįžo. Duok, Dieve, kad mūsų laisvos tėvynės vaikai nesidrovėtų šventų atgailos ašarų. Dievo šauksmas sklinda per kreivas žmogaus gyvenimo linijas. Tik atsiliepus į šį šauksmą Viešpaties, tos kreivos žmogaus gyvenimo linijos dėka dieviškos malonės veikimo tampa ištiesintomis.

Evangelijos ištrauka baigiasi žodžiais: „Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas“. Ši Evangelijos vieta nebegalioja. Anuomet buvo svarbu, kad mokiniai tylėtų apie „Mesijo paslaptį“, nes žmonės dar nebuvo pasirengę jos priimti. Tačiau šiandien taip nėra. Šiandien, priešingai, Jėzus įsako visiems savo mokiniams skelbti, kad jis yra Mesijas. Skelbti pirmiausia „žmonėms“, nesiliaujantiems klausinėti, kas yra Jėzus iš Nazareto.

O kuo aš laikau Jėzų? Klausimas, kuris kaip šauksmas ataidi iš Evangelijos puslapių. Koks yra mano atsakymas?

Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia