XVI eilinis sekmadienis: „Palikite abejus augti iki pjūčiai“ (Mt 13, 24–43)
Šiandien, išklausę Evangelijos, turėtume laukti pamokslo apie pragarą. Juk ką tik nuskambėjo palyginimo šeimininko žodžiai pjovėjams: „Išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti“. Bet įsižiūrėkime geriau: iš tiesų palyginimas mums kalba ne apie bausmę, bet apie Viešpaties maloningumą. Juk šeimininkas tarnams įsakė neskubėti ir palikti rauges iki pjūčiai. Evangelistas Lukas pasakoja, kad vieno Samarijos kaimo gyventojai nenorėjo Jėzaus priimti. Jėzaus mokiniai Jokūbas ir Jonas pasipiktinę sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti“. Bet Jėzus atsakė: „Nežinote, kokios esate dvasios. Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti.“
Gerosios Naujienos saga tęsiasi toliau. Jėzus ir vėl kalba palyginimais. Tai nuostabus Dievo prisigretinimas prie žmogaus. Dievas taip kalba žmogui, kad pastarasis suprastų, ką Viešpats nori pasakyti. Viešpats Jėzus sako palyginimus tam, kad dievišką tikrovę pritrauktų prie žmogiškojo supratimo. Jėzus naudojasi kasdieniu žemdirbystės pavyzdžiu, kai sėjama, pjaunama ir atrenkamas geras derlius nuo visokių priemaišų. Jeigu laiku neatskirsime piktžolių, jos gali užgožti pasėlį ir netgi pražudyti gerą derlių. Tačiau per anksti jas rauti irgi pavojinga, nes tuo pačiu galima išrauti ir pasėlį. Kaip gamta mus moko kantrybės, taip Dievo kantrybė mus moko puoselėti Jo Žodį, pasėtą mūsų širdyse, ir saugotis griaunančios nuodėmės bei apgaulės, kurios gali Jį sunaikinti. Dievo Žodis neša gyvenimą, tačiau Šėtonas, melo tėvas, siekia gerumo sėklas išnaikinti. Dievo teismas neskuba, tačiau jis tikrai ateis savo metu. Galiausiai Dievo valia atlygins kiekvienam pagal tai, ką jis sėjo ir pjovė savo gyvenime. Tądien Dievas atskirs blogį nuo gėrio.
Šioje Dievo žodžio ištraukoje yra tiesiog prisotinta žmogaus kasdieninio gyvenimo įvaizdžių. Vienas iš tų įvaizdžių yra piktžolės. Naujausiame Evangelijos pagal Matą vertime pavartojamas visai kitas žodis. Į evangelisto Mato lūpas įdedamas žodis zizanion. Šiuo žodžiu nusakoma yra svidrė. Tai yra piktžolė iš varpinių šeimos. Ji yra labai panaši į kviečius. Taigi jų pasėjimas kartu su kviečiais parodo, kokia išties yra blogio taktika – tai slėpimasis po gėrio kauke, pats apsimetimas gėriu, paslėpta klasta. Pažvelkime į Pradžios knygą, į nuopuolio pasakojimą: „O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: ‘Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!’“ Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“. Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus“ (Pr 3, 1–7). Piktasis vilioja žmogų sugebėjimu pažinti, kas yra gėris ir kas yra blogis: per pagundą piktasis siekia, kad žmogus pamatytų tariamą atskirtį. Rezultatas viso to išvirkščias gėris. Šią „dovanėlę“ per klaidingą žmogiškąjį pasirinkimą mes gauname kiekvienas. Pagunda, kaip tokia, yra išreiškiama svidrės, tai yra piktžolės, sėjimu.
Evangelistas Matas toliau vysto šį palyginimą. Jo plėtojimas parodamas per konkrečius veiksmus: svidrių išrinkimas. Evangelistas Matas sužaidžia dviem veiksmažodžiais – išraukite ir surinkite – syllego ir synago. Šie veiksmažodžiai gali būti sinonimai, bet šiame evangeliniame kontekste jais yra nusakomi priešingi veiksmai, o jų kryptis yra prieštaringa tikrovė. Negatyviąją (blogąją) įkūnija svidrių įvaizdis, o pozityviąją tikrovę nusako kviečio įvaizdis. Negatyvioji tikrovė yra apvaldoma ir pašalinama iš Dievo karalystės – ji surišama į pėdus ir sudeginama, o pozityvioji tikrovė yra sutelkiama į tą sferą, kuri esmiškai įvardijama kaip santykio tikrovė. Šioji įvardijama pasitelkiant svirno įvaizdį. Šiuo įvaizdžiu nusakoma dangaus karalystės tikrovė; būtent ten nėra vietos svidrėms – piktojo vaikams. Bet yra ir kita medalio pusė. Jėzus sudraudžia uoliuosius mokinus, pasisiūliusius išravėti piktžoles. Jis leidžia Bažnyčioje būti ir geriesiems, ir blogiesiems. Daugelyje vietų Jėzus parodo, jog blogiesiems jis netgi teikia pirmenybę. Jis sudraudė tuos mokinius, kurie siūlėsi žaibais nubausti užsispyrėlių kaimą. Esame labai nekantrūs, laukdami kitų atsivertimo. Ši mūsų trumparegystė tampa dar absurdiškesnė, kai stengiamės kitus užtraukti ant savojo Dievo bei Bažnyčios supratimo kurpalio. Bažnyčioje visais laikais buvo ribotų žmonių, taip pat fanatikų. Jų uolumas kartais pavojingesnis už kviečiuose sudygusias rauges. Tokie žmonės tikėjimo grynumo pretekstu kviečių lauką paverčia mūšio lauku, kuriame urmu išraunama viskas. Dievas siūlo mažų žingsnelių metodą. Jo kantrybės paslaptis yra meilė visiems žmonėms.
Šio sekmadienio Geroji Naujiena yra tiesiog perpinta įvaizdžių gausa. „Dangaus karalystė yra panaši į raugą, kurį moteris ėmė ir įmaišė.“ Evangelistas Matas pasitelkia žodį enkrypto. Šį žodį galima versti žodžiais „įdėti“ ir „įmaišyti“, tačiau pirminė jo prasmė – paslėpti, laikyti paslėptą. Gali pasirodyti, kad evangelistas Matas čia žaidžia su žodžiu „paslėpti“. Taikant jį dangaus karalystės apibrėžimui, išeina, kad pastaroji yra paslėpta tikrovė. Ją suvokti galima tik tikėjimo regėjimu, apie kurį kalba evangelistas Lukas ir apaštalas Paulius laiške romiečiams. „Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: „Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: ‘Štai ji čia arba ten!’ Nes Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“ (Lk 17, 20–21). „Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17). Dangaus karalystės neapibrėšime materialumu. Tai yra tai, kas nepastebima ir nepamatuojama. Šiai neišmatuojamai dangaus karalystei Jėzus pavartoja miltų įvaizdį. Tai turi būti geri miltai. Šiuo įvaizdžiu pabrėžiama, kad dangaus karalystės raugui įrūgti reikalinga gera terpė. Šią terpę Viešpats sukuria savo gailestingu laukimu.
Evangelistas Matas labai subtiliai apibrėžia šiuo palyginimu ir paties Viešpaties Dievo savybę – Dievas yra kantrus, nes jis myli – Dievas laukia žmogaus grįžimo prie Jo paties. Dievo kantrybė anaiptol nėra piktdžiugiškas teismo dienos laukimas. Tokia yra dažnai netikra žmogaus kantrybė. Dievo kantrybė yra gailestinga ir trokštanti išganyti. „Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina Tave atsiversti“ (Rom 2, 4)? Jis iš tikrųjų yra, kaip giedama atliepiamojoje psalmėje, „meilus, maloningas ir gailestingas visiems“. Viešpaties kantrybė yra matoma visoje išganymo istorijoje. Dievas nuolat per savo pranašus ir teisėjus demonstravo savo kantrybės ištaras; jis nuolatos laukdavo savo tautos grįžimo į santykį su juo. Taip yra ir su naujuoju Izraeliu – Bažnyčia. Ji savo intymiausia prigimtimi yra šventa, bet jos nariai yra nuodėmingi. Galva, tai yra Kristus, nuolatos yra laukiantis. Jis laukia, kaip gailestingasis Tėvas savo sūnaus palaidūno. Vienokiu ar kitokiu būdu Dievas yra nuolatos laukiantis žmogaus savo gailestingume. Dievo įsčios yra atviros kiekvienam.
Daugelio šventųjų biografijos rodo, kad Dievas kantriai laukė jų atsivertimo. Apaštalas Paulius prieš atsivertimą Damasko kelyje persekiojo, grūdo į kalėjimus visus mūsų Viešpaties Jėzaus išpažinėjus. Su tuo pokyčiu prie Damasko pasimato Viešpaties savybė – imti ir išlaukti nusidėjėlio atsivertimo. Pranciškus Asyžietis savo laiku buvo puotų ir balių liūtas, bet Viešpats laukė ir galų galiausiai prisibeldė ir iki jo širdies. Kiek ašarų turėjo išlieti šv. Monika, kol sūnus Augustinas paliko savo pavojingą kelią. Dievas neskubėjo bausti Augustino už jo klystkelius, leido išgyventi didįjį širdies nerimą, kad vėliau galėtų kitiems skelbti Viešpaties maloningumą. Mes nežinome, koks kelias buvo nusikaltėlio, kurį kryžiavo drauge su Jėzumi. Jis atsivertė paskutinę savo gyvenimo valandėlę. Pasirodo, kad ir šis nusikaltėlis nebuvo piktžolė. Pats Jėzus jam užtikrino išganymą: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).
Apibrėžti šią terpę, dangaus karalystę, yra sunku, bet vis dėlto pasitelkime vieną pavyzdį. Paklausykime pamokomos šv. Stanislovo Kostkos istorijos. Šiandien gal nieko apie jį nežinotume, jeigu ne jo nedorėlis brolis Paulius. Nežinia, kokia dvasia jam vadovavo, kai ištisus dvejus metus jis visaip vargino savo jaunesnįjį brolį. Jį tiesiog siutino Stanislovo nuolankumas, pamaldumas, tyrumas. Negana, kad jis įvairiausiais būdais tyčiojosi iš brolio, bet dažnai jį dar apkumščiuodavo, net lazda apmušdavo. Stanislovas niekada savo vyresniajam broliui neparodė jokio pykčio, nebent nustebdavo dėl jo elgesio. Niekuomet jo neskųsdavo nei tėvams, nei mokytojams. Tik po ankstyvos savo brolio mirties Paulius suprato, ko neteko, suprato savo jaunesniojo brolio kilnumą. Brolio pavyzdys nuolat veikė Pauliaus sąžinę, kol pagaliau jis pats visiškai pasikeitė. Supraskime, kokia Dievo dovana Pauliui buvo jo kilnus brolis. Kas šiandien suskaičiuotų tuos nedorėlius, kurie bendraudami su kilniais žmonėmis patys pasikeitė. Pasaulio šeimininkas leidžia raugėms augti drauge su kviečiais ir be laiko neleidžia rankioti piktžolių, kad nebūtų mindžiojami kviečiai, kad drauge su raugėmis nebūtų išrautas nei vienas kviečio želmuo.
Šventieji yra tokie patys kaip ir mes. Jeigu Dievas laukė jų atsivertimo, tai jis yra laukiantis ir mūsų atsivertimo. Viešpats stovi prie mūsų širdies durų ir beldžia, ir laukia, kada mes atversime savo širdis jam. Visi esame Dievo vaikai – ir geri, ir blogi, visais Dievas rūpinasi. Tačiau vis dėlto neužmirškime, kad ateis pjūties metas. Pasak Kristaus žodžių: „Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, o visos tautos ims raudoti ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove. Jis pasiųs savo angelus, kurie <…> surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito“ (Mt 24, 30–31). Kada tai bus, žino vienas Dievas. Tuomet bus surinktos tikrosios raugės; jas suriš į pėdelius ir atiduos sudeginti. Bet tai bus pjūčiai atėjus. O kol kas tegu galioja mums Kristaus žodžiai: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“.
Evangelinis kompromatas: Geroji Naujiena kelia mums klausimus, o į juos atsakius, belieka tik evangelinis veikimas. Išsineškite, brangūs broliai ir seserys, iš šio sekmadienio liturgijos vieną klausimą: ar aš, būdamas toks ir tokia, pastebiu, kad Dievas laukia manęs sugrįžtant prie santykio su juo?
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
