Kap buvau studentė, tai žiemų vaikščojau apsirangus šiltesni struki. Neapseidavo be storų švedarų, ba šalco ir sniego netrūko. Ne baikos buvo penkiolika ar dzvidešimc minutių stovėc stotelėj ir laukc troleibuso. Gerai, kap atvažuodavo naujo tipo viešasis transportas, tai nor šyldė, o sanam tai čėsais durys užsikirsdavo ir neužsidarydavo arba visai nukrisdavo. Tadu raikdavo nustoc vaidyc mergų ir maucis mučį an cėbero. O kiek rozų per šalcus privaikščota pėsca in universitetų arba miesto bibliotekų!
Savo gyvenimi matiau tokių žiemų, kadu net ir mokyklon neraikėj aic, ba iš kiemo nemožnėj išaic, o jau nešnekanc apė dzidelius speigus, kadu viskų sukauscydavo, net ir pamokas. Studijuojanc miesti pusnių nelabai matiau, ba kelius ir šaligatvius nuolat valydavo, alia šalco ragavau ig valiai. Jau anais laikais (šneku lyg močutė) pasižadėjau sau, kad kap rasiu darbų ir pradėsiu uždarbiauc, tai acidėdzinėsiu gerai šiltai pūkinei striukei ir batam su cikru kailiu, kad nor rozų nustoc šalc. Nu, ir atėjo tokia dziena šitais metais, kadu apsisprandiau, kad jau lapkricin ieškosiuos savo išsvajotų dalykų. Pradėjau da net prieš prasdedanc žiemos sezonui. Pamisnau, kad iš anksto, kad ir brangiau, alia nusižūrėsiu gerų strukį. Batus grait radau, alia da nepirkau, ba kažkap sąžinė nelaido prie 10 laipsnių šilumos pirkc kailinius batus ir pasdėc spyntoj, kad stovėt. Nu, ir tep laukiau tos žiemos, o jos kap nebuvo, tep ir nėra. Kap tyča! Kadu aš jai sąžiningai ruošausi gerus kelis metelius, šįmet ėmė ir pasišaipė iš manį! Jau susitaikiau, kad Kalėdos – tai viena dzidelė pliurzė, alia kad sausio pradzoj tep šilta… Gamta isijuokė iš manį ir iš visų žmonių. Da prieš pora metų nebūtau pamisnus, kad metų pradzoj možnės lauki vaikščoc su rudeniniu paltu ir… trumpom rankovėm po juom! Kap cik Pūnckan atlakiu in krautuvį apsipirkc, tai nėra nei kur ir kap sušalc. Be to, sugebu neblogai sušylc, vaikščodama no vienos lancynos prie kitos. Juoko verta!
Šandė man vienas dziedukas pasakoj, kad šįmet sulaukė jau 79 žiemos, alia tokių žiemų kap šįmet mato pyrmų rozų gyvenimi. „Nu dartės baisiai gera žmonėm žiema, – sakė jis man. – Neraikia braidzoc per pusnis ir kojų šalc.“ Macydama, kap jam nelangva kojas kiloc, supratau, kokias jį dzaugsmas aplankė. Betgi iš kitos pusės žūrinc, šitoj žiema gamtai protų sumaišė. Gruodzin gėlės žydzi, sausin medzai pumpurus laidza, žamė neacylsi, vuodai laksto ir visos nematomos negerovės žmonių ir gyvulių sveikatai nežūsta. Možnėt vardzyc ir vardzyc, kiek bėdos be tos kadusci keiktos ilgos ir sunkios lietuviškos žiemos…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
