Šįmet tep susdėj, kad Užgavėnės sutapo su Vasaro šašoliktu. Dzviguba šventė. Nieko nedaryc, cik švįsc. Dziedulis visadu sakydavo, kad nori ar ne, alia usigavėc raikia. Anais čėsais neraikdavo poroj pykcis, ba tos Užgavėnės buvo tokia vyrų privilegija prisgerc. Išaina in kaimų, suscinka su savu šaiku ir pavakaroja su visais prie šnapso. Moteriškės negalėj nieko padaryc. Ir tep buvo žinia, kad tokių dzien sciklukas dziedu kvėpės net pro užkeltus vartus. Ė! Tegu! Parais prieš Papelčų!
Man Užgavėnės siejasi su vaikystės prisiminimais. Mokykloj visad būdavo organizuojama puiki šventė su blynais, blynukais ir visokiausiais gardumynais. Tekdavo dalyvauc Užgavėnių persirangėlių aicynėse Vidugirų kaimi. Oi, kiek būdavo juoko, šokių ir dainų! Kap šandė acimenu mokytojos Irenos armonikos garsus Grigucų namuose. Pas Malinauckus būdavo labai smagu užaic. Julė sėdėdavo u(s)stalo ir nusjuokus žūrėj, kų ciej mokiniai išdarinėja jos stubukėj. Moterukė niekad pertekliaus neturėj, alia jau usigavėjimo dzienų žinoj, kad ais vaikai per kaimų, tai kap jiem neparuošč saldumynų? Gaudavom daugiau nei pas tuos bagocausius! Cik kraudavom kašus pilnus saldainių ir čakuliadų. O bagocausi būdavo prikepį pončkų, krustų arba barankų. Nu, kap kur da ir pyragų būdavo, alia, suprantat, mumiem daugiausia dzaugsmo atnešdavo pirkci saldumynai, katrų seniau kukliai gaudavom. Kap dar pamisnu, būtent tų dzienų prisivalgydavom tų pončkų, katruos dartės kemšam per tep vadzinamų riebų kecvirtadienį.
Visadu Užgavėnės siedavosi su visokiom britkiom kaukėm. Liežuvis nepersiverca pasakyc, kad jos gražos, ba cikrai grožu jos nepasižymėjo. Kažkadu lipdzydavom jas iš druskos, myltų, popieraus ir vandenio…, o mažum da kažko inmaišydavom, alia cikrai konkrečai neacimenu, iš kokios košės jų formuodavom. Tadu kaukės buvo cik Užgavėnių atributas, o šitais čėsais kaukes nešojam kasdzien ir jau visai nesdzyvinam, kad aplink visi jas nešoja. Dzievaži, būtų čudna be jos išaic in žmonis. (Tį kadu išlipus iš mašinos perėjau kelis žyngsnius per gatvį ir minu, ca kas man čudna, lyg šalta in būrnų… ir topterėj galvoj, kad gi kaukės neusidėjus! Mikliai grįžau in mašinų ir pasėmiau.) Ir tep sau pamisnau, kad šįmet būtų puikus čėsas švįsc Užgavėnes su persirangimais. Taigi ideali šventė, nelaužanci visų apribojimų! Būrcis negalima tai negalima, alia ar matėt, kad persirangėliai būt kadu ėji susglaudį? Kožnas besitampydamas traukdavo savo ritmu. Alia… alia… Užtaigi, liko cik alia. Dartės baisiau pirštu pajudzyc, kad paskui neraikt valgyc prisvirtos košės…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
