Šių metų Verbų sekmadienis dėl koronaviruso bus kitokias negu iki šiol, niūrus ir liūdnokas. Įprastai ši šventė neįsivaizduojama be dailių, įvairiais raštais ir spalvomis išmargintų verbų. Jos yra atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis.
Kaip tikina etnografė Aldona Vaicekauskienė, verbos yra svarbus mūsų tautodailės dirbinys. Jas Punsko ir Seinų krašto žmonės riša savo malonumui. Žolynai renkami ištisus metus – nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Verbai surišti pakanka 10–12 pagrindinių augalų. Tinka rugiai, kviečiai, motiejukai, linai, jonažolės ir kt. Netinka miežiai, ramunėlės.
Kaip pasakoja šio krašto žmones, „nelabai kas seniau pyndavo tokias gražas verbas, kokių šandė yra. Nusipjaudavo tį kokių šakutį žalumyno, daugiausia žalio krūmo, padabydavo katukais, surišdavo stanguti ar suspausdavo sidabruku ir pirmyn in bažnyčų. Verbų moteriškės pasdarydavo per penkias minutes – arba namie, arba aidamos pakeliui in bažnyčų.“
sb, punskas.pl
