Mūsų laikais žmonės naudojasi šiuolaikinės medicinos teikiamomis galimybėmis, eina pas gydytojus, geria jų paskirtus vaistus, gydosi ligoninėse ir sanatorijose. Mūsų protėviams buvo sunkiau, jie turėjo pasikliauti iš kartos į kartą perduodamomis žiniomis ir liaudiškomis priemonėmis. Patikimiausia, prieinamiausia ir geriausia buvo gydytis augalais, gyvūnais, užkalbėjimais ir magiškais veiksmais.
Daug įdomių dalykų apie tai galime sužinoti iš Vilijos Ragaišienės straipsnio „Ligos ir jų gydymo būdai „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyne“, išspausdinto „Terra Jatwezenorum“ XII tomo 1 dalyje.
Dr. Vilija Ragaišienė – tai lietuvių kalbininkė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Programų skyriaus vedėja, Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vyresnioji mokslo darbuotoja. Be kitų, tiria ir Lenkijos lietuvių tarmes. Monografijos Lietuvių tarmių kaita XXI a. pradžioje: Lenkijos lietuvių šnektos (2016) bendraautorė.
Pastaraisiais metais vis daugiau etnolingvistų dėmesio sulaukia lietuvių tarminiai žodynai. Tyrėjai, analizuodami šių žodynų duomenis, siekia rekonstruoti leksikografinį pasaulio vaizdą kalboje. Šioje srityje daug yra nuveikusi dr. Vilija Ragaišienė.
Straipsnio autorė aprašo dzūkų ligas ir jų gydymo būdus. Tiriamoji medžiaga surinkta iš dvitomio Astos Leskauskaitės ir Vilijos Ragaišienės parengto „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyno“ (I tomas išleistas 2016 m., II – 2019 m.)[1]. Žodyno pagrindą sudaro XXI a. pradžioje Varėnos rajono pietinėje dalyje sukauptų garso įrašų medžiaga – apie 500 val., įrašytų 70 šio ploto didesnių ir mažesnių kaimų. Žodynas papildytas XX a. antrosios pusės Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve saugomų rankraštinių ir rašytinių šaltinių duomenimis.
Į tyrimą įtraukti visi sakiniai, kuriuose vartojami žodžiai liga, sirgti ir jų vediniai. Taip pat remiamasi žodžių, įvardijančių įvairias žmogaus ligas ir gydymo būdus, pavyzdžiais.
Dzūkų (Pietinėse pietų aukštaičių) šnektose žodis liga vartojamas tik viena reikšme – organo ar organizmo veiklos sutrikimas, sveikatos pairimas, nesveikata.
Sergančiam, ligotam žmogui įvardyti dzūkai dažnai vartoja slavizmą kvaras, -a, pvz.: kvaro žmogaus aš nenoru [drabužių]. Apie labai ligotą, sunkiai sergantį žmogų dar sakoma, kad jis yra silpnas, pvz.: jau neisilaikis, mirs, ba labai silpnas dziedulis.
Apie nesveiką, ligos, negalios apimtą žmogų sakoma, kad jis serga, pvz.: labai sirgau visų mėnesį, tai prikentėjau. Pasakodami apie ligas, prastą savijautą, dzūkai neretai atkreipia dėmesį į žmogaus sveikatą, pvz.: sveikata sušlubavus, tai visko trūkumas dzidziausias. Sergančio, sveikatos ir jėgų neturinčio žmogaus savijauta apibūdinama frazeologizmais prie galų prieiti „baigti gyvenimą“, prie galo liepto „prie mirties“, pvz.: gal jau dar prie galų priaina, kad jau negaliu vaikščioc, dar jau vis šliaužioju kiek.
Žmonės gali sirgti įvairiomis ligomis, pvz.: viena dusina vienų žmogų liga, kita dusina kitų žmogų liga. Vienais atvejais įvardijama konkreti liga, kitais nurodomas skaudamas, problemų keliantis organas, pvz.: jis turėjo cukrinį ligų, jis da vis tos cukrinės ligos nepripažino.
Dažniausiai liga žmogų užklumpa netikėtai, ne visada aišku, kaip ir kodėl susergama, pvz.: paskutinius metus ėmė ir sučiupo mani liga. Kartais apie ištiksiančią ligą žmogų gali įspėti sapnai, pvz.: jei mani (sapne) mama kabinėja, myluoja, bučiuoja, tai tadu liga kokia ar tep kokis klapatas.
Iš žodyno medžiagos matyti, kad susirgti galima dėl įvairių priežasčių. Neretai sunkiomis ligomis užsikrečia ir suserga (ar net miršta) daug žmonių – šeimos, kaimo bendruomenės nariai ir kt. Iš užkrečiamųjų ligų žodyne minimos dizenterija, šiltinė, maras, raupai, niežai, kokliušas, pasiutligė, gripas. Užkrečiama liga vadinama lipnia, pvz.: va daktarai, nelipni (liga) sakė, šita romatizmas nug darbų.
Susirgti galima ir nuo sunkių fizinių darbų. Sunkus darbas žmogų nualina, atima jėgas, susargdina, pvz.: aš apsirgau nuo labai sunkių darbų, ir mėžiau, ir viskų. Apie ilgai ir daug dirbusį žmogų sakoma, kad jis išdirbo rankas.Tai, kad dzūkai daug dirbdavo, liudija ir pastoviųjų žodžių junginių vartosena. Daug ir sunkiai dirbančiam žmogui apibūdinti vartojami frazeologizmai kaip juodas jautis, diena naktis dirba.
Įvairiomis ligomis sergama ir dėl sunkių gyvenimo sąlygų, peršalimų, prasto maisto, švaros stokos, pvz.: daktare, mano sąlygos blogos, kas mani žūrės, nėra kam žūrėc visa Zrv. Dėl išvardytų priežasčių buvo ypač paplitusios odos ligos: niežai, votys, rožė, karpos ir kt.
Kai kurios ligos gali būti susijusios su įvairiomis traumomis, nelaimingais atsitikimais. Žodyne galima rasti nemažai sakinių, kurie liudija apie patirtas traumas, sužalotus organus, pvz.: an cemento klupau, tai labai susmušau; aš da šiemet usimušiau an ledo, ir aš dzvi savaites buvau ligoninėj. Labai sunkiai galima susirgti ar net mirti įkirtus gyvatei.
Ypač dažnai susergama „nuo nervų“. Dzūkų nuomone, dauguma ligų, negalavimų yra susiję su nervinimusi, padidėjusiu jautrumu ir jaudinimusi.
Įvairius emocinius ir fizinius negalavimus gali sukelti ir nužiūrėjimas. Manoma, kad žmogus (ar gyvulys), nužiūrėtas blogo žmogaus, gali susirgti, pasidaryti neramus ir pan. Apie tariamai galintį pakenkti kam, nužiūrėti ką žmogų sakoma, kad jo negeros (blogos, pavydžios) akys. Dzūkų kalboje daug rasime žodžiųapie blogas akis ir jų turėtojus: kaip žmogus įgyja blogas akis, kam jos gali pakenkti ir kaip reikia gydyti nužiūrėtus žmones ar gyvūnus. Žodyne galima rasti ir pavienių sakinių ir apie gamtos reiškinių sukeltus negalavimus. Sveikatą gali sutrikdyti mėnulis, vėjas, lietus ir kt.
Iš turimų duomenų matyti, kad dzūkai yra linkę gydytis namuose ir ligoninėje. Pasakodami apie praeitį, jie atkreipia dėmesį, kad anksčiau medikų pagalbos sulaukdavo ne kiekvienas. Žmonės neretai likdavo neįgalūs arba net mirdavo.
Parengė Sigitas Birgelis
(Bus daugiau)
Šaltinis: Vilija Ragaišienė „Ligos ir jų gydymo būdai „Pietinių pietų aukštaičių šnektų
žodyne“, Terra Jatwezenorum XII t., 1 d.
[1] Žodyno apimtis – apie 130 a. l., daugiau kaip 1500 p.
