Rasos šventė Turtulyje

0

Birželis – tai mėnuo, kada būna pačios ilgiausios metų dienos. Šį mėnesį Lietuvoje, Latvijoje ir už šių valstybių ribų švenčiama Rasos arba Joninių šventė. Dabar Lietuvoje birželio 24-oji yra nedarbo diena. Anksčiau šią šventę paskelbė Latvija.

Birželio 25 d. kartu su Suvalkų ansambliu „Ančia“ dalyvavau Rasos šventėje Turtulyje (lenk. Turtul). Į ją, be suvalkiečių, dar atvyko Kauno folkloro ansamblis „Liktužė“, Punsko folkloro ansambliai „Gimtinė“, „Alna“, „Šalcinukas“. Šioje šventėje man teko būti pirmąkart.

Turtulis – tai vietovė, priklausanti Jeleniavo valsčiui. Jame ilgus metus sukosi vandens malūnas, šalia kurio buvo įsikūrusi gyvenvietė. Per ją plaukia Juodosios Ančios upė. Netoli nuo šios vietos, iš Rutki kaimo aukštumos, išteka Šešupė. Dabar čia yra Suvalkų kraštovaizdžio parko administracija.

Joninės, seniausiuose XIV–XV a. šaltiniuose dar vadinamos Rasa ir Kupole, yra atėjusios iš pagonybės laikų. Tai viena didžiausių lietuviškų kalendorinių švenčių. Pirmąkart Lietuvoje ji minima apie 1500 metus, kai žmonės vertėsi žemdirbyste ir turėjo stiprų ryšį su gamta, kuri žmogų maitino ir rengė. Joninės siejamos su gyvybe, magija. Pagerbiama augmenija, saulė ir vanduo.

Kupolė – archajiškiausias šventės pavadinimas. Jis siejamas su žolynais. Kupoliauti – tai su dainomis rinkti gėles, žoles, vaistažoles. Kupoliai – tai Joninių naktį surinktos gėlės, žolės. Dažnai kupolių vardu vadinami visi geltoni ir mėlyni augalai, pražystantys per Jonines: jonažolė, ramunė, mėlynmargis. Dabar šis žodis vartojamas vaistams, būrimams, apsaugai nuo piktų dvasių apibūdinti.

Prieš renginio pradžią šventės vietoje prasidėjo kai kurie paruošiamieji darbai, tarp jų vartų ir Kupolės medžio papuošimas (apkaišymas), vainikėlių pynimas, židinio ir laužo paruošimas, fakelų susmeigimas į žemę, padėklų vainikėliams paruošimas.

Prieš prasidedant šventei visi susirinko aukšto kalno papėdėje, prie buvusio malūno tvenkinio. Renginys prasidėjo po 19 val. Pirmiausia visus pasveikino Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė, etnografė Aldona Vaicekauskienė. Iš čia eisena pajudėjo link vartų, kur kiekvienas nusiplovė rankas. Eidami sudainavo dainą „Tu žilvitėli, tūta rūta tata“. Visiems susirinkus prie papuošto žolynais Kupolės medžio, ilgai vyko žaidimai ir šokiai. Sudainuotos dainos: „Pasėjau žilvitį tėvelio sodely“, „Pasėjau dobilėlį ant aukštojo kalnelio“, „Pradygo dobilėlis ant aukšto kalno“. Paskui prasidėjo vainikėlių mėtymas per galvą į Kupolę, atsistojusius nugara. Buvo sudainuotos dar šios dainos: „Aš pasėjau ąžuolą“, „Augo girioj ąžuolėlis“, „Ant tėvelio dvaro beržas siūbavo“, „Dega ugnelė, tūta tūta“, „Oi tu rugeli žiemkentėli“, „Tyliai leidžias pavargusi saulė“.

Paskui visi perėjo prie židinio, kurį užkūrė Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos veikėja, etnografė Anastazija Sidarienė. Čia vyko apeiginiai veiksmai. Paminėta lietuvių namų, ugnies deivė, židinio globėja Gabija. Kai kurie pylė druską į ugnį ir išsakė linkėjimus. Tai darė ansamblių „Alna“ ir „Ančia“ vadovas Vytautas Batvinskas, Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės veikėjas Sigitas Šamborskis iš Kauno, Lenkijos lietuvių draugijos Suvalkų skyriaus pirmininkė Onutė Virbylienė, Suvalkų kraštovaizdžio parko direktorė Teresa Sverubska (Teresa Świerubska). Patarajai buvo įteiktas juodos lietuviškos duonos kepalas. Duona vėliau buvo sutrupinta į gabalėlius ir išdalyta. Sudainuotos dainos: „Oi tu rugeli, tu svyruonėli“, „Sėjau rugelius, nevarinėjau, vandenėliu užliejo“, „Saulė nusileido už aukštų kalnų“.

Jaunosios kanklininkės pagrojo vieną muzikinį kūrinį. Uždegti fakelai. Patys ištvermingiausi įkopė į kalną pasižiūrėti gražaus vaizdo. Pasveikinti varduvininkai – Jonai ir Janinos. Jie uždegė laužą, prie kurio dar buvo dainuojama. Paskui vyko vainikėlių plukdymas.

Renginys, kurį organizavo Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija, truko virš 2 valandų. Jis paliko labai daug teigiamų įspūdžių. Sudainuota daug dainų. Šį kartą labai pasisekė renginio organizatoriams ir dalyviams, nes šventės eigai nesutrukdė lietus. (Tuo pačiu laiku Suvalkuose smarkiai lijo.) Šventės apeigoms vadovavo ir jos scenarijų parašė „Gimtinės“ ansamblio vadovė Angelė Bapkauskienė, o koordinavo ansamblio „Alna“ ir „Ančia“ vadovas Vytautas Batvinskas. Renginys buvo filmuojamas keliomis kameromis. Pabaigoje Joninių dalyviai buvo pavaišinti troškintais kopūstais su mėsa.

Dėkoju Angelei Bapkauskienei už galimybę pasinaudoti rašant šį straipsnį jos paruoštu renginio scenarijumi.

Pagal stovyklos „Sūduvių-jotvingių žemės atmintis“ projektą, kurį vykdė Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija, per 3 dienas įvyko Punske ir Suvalkų krašte šie renginiai:

• išvyka į Suvalkų kraštovaizdžio parką, kur ekskursijos dalyviai lankė sūduvių pilkapius (Merkinės, Klaipėdos ir kitus);

• Rasos šventė Turtulyje;

• ekskursija po sūduvių piliakalnius (Eglinės, Mėrūniškės, Uosinės);

• Joninių vakaronė prie laužo su Kauno folkloro ansambliu „Liktužė“ Pramogų ir poilsio centre „Šilainė“;

• mokslinė konferencija „Sūduvių-jotvingių žemės atmintis“ Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos būstinėje Punske.

Tai didelis renginys, pareikalavęs labai daug darbo, todėl sveikinu organizatorius, surengus tokį gražų, įdomų ir ilgą renginį.

Renginį rėmė:

• Lietuvos kultūros taryba,

• Lenkijos vidaus reikalų ministerija,

• Suvalkų kraštovaizdžio parkas,

• Punsko valsčiaus savivaldybė.

Kostas Leončikas, punskas.pl

K. Leončiko nuotr.

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia