Jurgita Stankauskaitė. Švęsk šventes – Jurginės

0

Pergrubri, tu išvarai įkyrėjusią žiemą, o visokį želmenį, gėles ir žolę visoje žemėje ugdyti teikiesi; mes dabar maldaujame tave, idant mūsų javus, pasėtus ir kuriuos dabar sėsime, gausingai ugdyti teiktumeis, kad grūdingi būtų, o piktžolę kiekvieną tu pats malonėk sunaikinti, – taip XVI a. yra rašęs Motiejus Strijkovskis apie Pergrubriui, dar vadinamam Perkūnu, ar Jorei skirtą šventę. Ši senojo baltų tikėjimo šventė sutampa su krikščioniškomis Jurginėmis.

Jurginės – tikra pavasario šventė, nuspalvinta pirmųjų gėlelių, visokių augalų ir žolių puokštėmis. Kadaise taip ir buvo švenčiami Jurginių atlaidai, kuomet ir pati gamta puošėsi, ir žmonės džiaugsmingai giedodami margino kasdienybę. Gražus tai metų laikas, pranašaujantis artėjantį triūsą laukuose. Manyta, kad po Jurginių drąsiai bus galima žemę dirbti, mat ją atrakina pirmieji pavasariniai griausmai. O per pačias Jurgines dirbti nebuvo galima. Tą dieną gyvuliai būdavo ypač sočiai pašeriami, kad niekada netrūktų žolės ir kvepiančio šieno. Pabudinta gamta ruošiasi leisti į pasaulį gyvybę, o kaimo žmogus gyvulius į laukus varyti. Atrodytų, dar kiek ankstoka gyvulius į laukus ginti, bet lietuviai jų nevarydavo toli ir ilgam, o arti ir trumpam. Sakyta, kad šv. Jurgis simboliškai atrakina žemę. Po truputį pratinta gyvulius prie ganyklų, kad nesušaltų ar iš po žiemos vargo išlindę vilkai neužpjautų. Iš laukų pareinantį piemenį šeimininkai pasitikdavo su varške, varškės sūriu, kartais net vandeniu apliedavo. Tikėta, kad po tokių apeigų karvės duosiančios daugiau pieno, o namuose nepritrūksią nei sviesto, nei varškės.

Kas yra dalyvavęs mūsų krašte organizuotos Jorės šventėje, puikiai žino, kad kepama ir apeiginė duona. Taip seniau norėta užtikrinti derlingumą. Kalbant apie maistą ir Jurgines krikščionybės laikais, žmonės tikėjo, kad tą dieną reikia duona dalytis su elgetomis, labiausiai nepasiturinčiais.

Tikėta, kad per Jurgines parskrenda gegutė. Šiais metais raibąją pavyko išgirsti jau balandžio pradžioje. O ar žinojote, kad lietuviai margučius margino ir per Jurgines? Štai kaip Žemaitė šios šventės akimirkas įpynė savo kūrinyje „Prie užvertos langinės“ (1905 m.):

Bažnyčioje, žiūriu, bobos kiaušinių ryšelius iškėlusios, atkišusios neša prikerotų, kur kiaurai bažnyčios platus takas per žmones padarytas. Bobos su ryšeliais, vyrai rankomis kišenėse priešų priešais tuo taku vaikščioja. Vieni neša aukas, kiti jau atidavę grįžta. […]. Neša ūkininkės bobos, turinčios karves ir kumeles nevedusias, žąselius, paršelius – joms reikia, kaip mano pačiai, šv. Jurgiui ganyti pavesti. Bet neša ir našlė įnamėlė, kur nė jokio gyvulio neturi, kaip tik vienintelę vištelę ir trejetą vaikučių. Ir ta paskutinius kiaušinėlius išverda ne vaikams, kurie pieno lašo nemato, bet velka šv. Jurgiui aukoti…

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia