Jurgita Stankauskaitė. Papečkelė

0

Bobukė šyldo arbatų. Suodzinas pečus cik cik šiltas. Malkų kūryc ne per daug. Žiemai čėdzina. Acidarus durukes biskį kačargu patraukia ir inmeta vienų plonų pagalukų. Svecų pavaišyc nori arbatu, katrų ryti isivirė puodi, kad turėtų an visos dzienos. Juodos arbatos kruopukės tai pakyla, tai laidzasi emaliuotan indi. Sako, kad bus jau gera. Paima raukšlėtu ranku puodo ausį ir kliūsterna in sciklinukį. Ausis turėtų būc karšta, alia bobukė sako, kad jai nekaršta. Gyvenimi pirščinių nematį rankos atsparos ir karšču, ir šalcu.

Praėjusiame amžiuje mama ir aš

Viralų sciklinėj užuodza ir papečkelėj miegancys trys katukai. Paci bobukė kūda, alia kacinai riebūs, gražūs, net norisi pagloscyc. Paskucinis išlanda nedzidelis šuniukas. Vienok neteisybė, kad gyvena kap šuoj su kati arba atvirkščai – va šitep gyvena šuoj su kati. Gražu pažūrėc. Aršau dūsuoc. Nepasakysi, kad baisiai kvepia. Papečkelė išvien šilta, tai ir žvėryno gultas šyla. Gerau ir būc negali.

Prie stalo mes penkiese. Da katė prisjūngė, atėjus iš prieminios. Pajautė bobukės kepamus blynus. Riebaluotais ir kų cik katukus išmylavusiais pirštais paima tešlos šaukštų ir klapterna an skarvados. Tuoj bus blynukų.

Virtuvėj tušča. Ankscyvas rytas. Dzieduliai snaudza kambarin už virtuvės. Nėr ko kelcis, kol da pusė šaimynos tvartuose, o kita pusė lovose. Mažausi miegos bent iki devynių. Taigi atostogos. Pečus virtuvėj šaltas ir cykus.

Lyg iš nežinių prasdaro virtuvės durys ir inlakia mažausias vaikas. Traukia ciesiai an pečaus. Šalto, alia mynkštu lovatiesi uždengto. Užlipc būt neužlipis, alia kap vikrus, tai insibėgėjo ir užšoko an gulto. Kvaraba. Koju užkabino papečkelės užuolaidukį. Kap visadu nukrito ir raikia pataisyc. Pusė bėdos, kad ca raiktų cik nulipc, alia kap visadu kojų susmuša in tį tokių metalinį listvukį. Nulipis paima už ylgo cveko, prie katro pririštas špagatas su užnertu užuolaiduki, ir inkiša in skylukį tarp kokliukų. Po papečkeli nieko baisaus nėra, kad raiktų kavoc. Ca cik krūva plonų ir storų, da močutės megztų vilnonių kojinių. Ir mažiem, ir dzideliem. Viskas krūvoj. Kožnas sau susieško cinkamiausių. Būna, kad tarp jų kokias žaislas insiplentoja, alia po šaštadzieninių tvarkymų dzingsta viskas, kas nepanašu in kojines. Visos išskalbtos, kvepiancos, alia uždengc raikia. Kad ir kur būtai, pas kožnų papečkelėj cikrausia rasi ko kito, alia nigdi nedažinosi, kas tį joj padėta, ba pas kožnų uždengta, lyg tį kas joj dzidzausį turtų laikytų.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia