Jurgita Stankauskaitė. Kažko šandė biskį trūksta

0

Čėsais pasiilgstu mokyklos. Ypač pagrindinės mokyklos gyvenimo. Gal tep suaugusiam žmogu būna, kad užaina vaikystės ilgesys. Ypač tokiu čėsu, kap dabar. Kų cik buvo tep vadzinamos Užgavėnės. Vadzinamos, ba dabar mūs gyvenimi jos likį daugiau kap pavadzinimas, žodzis šnektoj, alė ne praktikoj. Pamislykit pacys, o aš papasakosiu, kodia šitų čėsų žmogaus gyvenimas baisiai nuobodus. Mažum dar sau prieštarausiu, alė pažūrėkim in tai iš vienos pusės.

js-uzgavenes

Kap mūs kalendoruj buvo švencamos Užgavėnės, realiam gyvenimi šitos šventės nei girdėc, nei macyc, nei jausc. Atrodo, kad suaugusio žmogaus metai apsiriboja dzviem gyvom šventėm – Vėlykom ir Kalėdom. Viena primena pavasarį, o kita žiemų. Ir viskas. Nėra jokių tarpinių šventių, apė katras mūs gyvenimas tep suktųsi, kap sukėsi anais, sanais, nepatirtais čėsais. Kažkadu metų laikų, darbų, poilsio ciklas buvo gyvas žmonėse, jų atmincin, gyvenimo būdi. Man atrodo, kad anas kalendorus be popierinio kalendoraus buvo labai įdomus, margas, nenuobodus. Dabar mūs kalendoruj neliko apeiginių šventių, o cik darbų, pirkinių, išvažavimų, vaikų paskiepinimo, mašinos draudimo išpirkimo, apsilankymo pas kirpėjų planai. Žodzu, viskas, kas mus pavarinėja, skubina, priveda prie pilvo skausmų. Žinau, kad mūs krašti veikėjai daro renginukus, apeigų vakarus, alė kiek ir kas juosia lankosi? Vyrasni. Jaunesnių pasrodo viena kita kruopukė. Ir tai jaigu ne papyldomos užkandzų ir užgėrimų atrakcijos, kažin, kiek tos žmonijos susirinktų.

Alė grįžkim prie Užgavėnių. Jaigu nebūtau pasdomėjus, kadu prasideda Užgavėnės, būtau jas visai pražoplinus. Dziena kap dziena. Niekuom nesiskyrė no vakarykščos. Nei Lašininis neatėjo su savo prasmyrdusiais lašiniais, nei niekas neinsigrabojo in stubų su purvinais batais ir nepašoko, nepastrošino mažų vaikų. Nebuvo net ko blynais pavaišyc. O va kap buvau mokyklinio amžaus, Vidugiruose baisiai laukdavom Užgavėnių. Nor lauki būdavo šalta arba atšilus pliurzė, mokyklos aikštėj visadu o visadu degindavom Morį, degdavo laužas, siusdavom, linksmindavomės, vijom žiemų ko garsiau, o mokytojom nebuvo šalta su mumiem trypc, ploc, armoniku groc be pirščinių. Nebuvo niekam problemų susodzyc vaikus in priekabukį an šaudų ir pervažuoc traktoru visų kaimų, užaic pas kiekvienų gyventojų, katris visadu o visadu buvo pasiruošis pascikc persirangėlius. Kap šandė acimenu jų šypsenas, net ir tų, katriej visadu vaikščoj susraukį. Niekam nebuvo sunku sustvarkyc namus po mūs durnavojimo, Lašininio ir Kanapinio kaucynių prie pečaus. Ot prisvalgydavom blynų – ir bulvinių, ir milcinių. Kici specialiai ausukių visų bliūdų privyrdavo, kad mumiem užtektų. Parvažuodavom in mokyklų ne cik su pilnom kišanėm saldainių, alė ir kašukais žalių kiaušinių. Neacimenu, kur jiej dzingdavo, alė kiba aduodavom mokytojom iš „miesto“, ba mes jų namie turėjom ig valiai.

Kažkadu sakiau, kad su amžum žmogus vis kvolina ir kvolina savo praėjusius čėsus ir peikia dabarcinius. Tep jau gal įgimta. Alė šitų rozų kvolinu vien dėl to, ba aš savo skūru jautiau ir gyvenau tradicinėm savo kultūros šventėm. Tep cikrai. Ne kur an scenos, o gamtoj, tarp žmonių. Tadu atrodė, kad cikrai pasaulis atbunda pavasaru, kad cikrai kap raikia užsigavėjom, isisiutom an tų kelių rimtumo savaitių, tuom meškos šokiu pabaidėm žiemų ir tuoj neapsižūrėsim, kap margysim margucus ir lauksim pirmom pavasaro gėlėm prasikalusių Vėlykų. Škada, kad dabar nemacyc tų kaukėtų vaikų. Alė gi daug ko dabar nenori, negali, valdza nelaidza…

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia