Būnanc vaiku labai daug visokių dalykų būna neaiškių. In kap katruos pac surandzi atsakymų (ratas atvejis) arba šap ne tep paaiškina tėvai ar dzieduliai. O kap nenusduoda dalyko nei vienu, nei kitu būdu išanalizuoc, tenka priimc šitokį variantų: „Nu tep yra. No sanovės visi tep vadzino, o kode – nežinau“. Ir augi, vaike, su panašaus argumentavimo atsakymais in vaikiškus, alia neratai protyngus klausimus.
Visad man knietėjo, kas tos mūs Gramnyčos? Kazo šventė? Prieš kokį dešimtmecį mano močutė labai akcentuodavo šitų dzienų, no ryto ruošdavosi in bažnyčų, vyniodama in baltų popierų kelias vaškines žvakes. Tus popierus būdavo gana plonas, cinkamas kanapkėm (ui, lietuviškai sumuščiniam) suvynioc in mokyklų. Arba naudodavo ir rudų popierį. Būtinai švarų ir naujų. Spalva nebuvo tokia svarbi. Net ir labiausia nepasiturincys acinešdavo in bažnyčų žvakes, tvarkyngai invyniotas. O jų būdavo visokių. Vienų žvakės būdavo šviesiai geltonos, kitų mesdavosi in morkvinį, o tracų – labai tamsios, rudos. Sakydavo, kad kuo šviesesnės, tuo gerasnės ir gražau prie nabaščiko atrodo. Alia tai kap ca šitas viskas susijį su tom Gramnyčom? Jau aiškinu. A, nesdzyvykit, kad raikia paaiškinimo. Jau dabar šitų laikų paaugliai tokių šventių nežino. Aš paci gyvenimi nei rozo nepasirūpinau Gramnyčų žvakėm, neteko nešč jų švencyc. Vis būdavo kam tuom pasrūpyc. Taigi viskų rašau iš ailės.
Gramnyčos švencamos vasaro antrų. Ir – dėmesio – jos nieko neturi bendro su grabu, tep kap man atrodzydavo. Nesvarbu, kad pavadzinimas kelia tokių asociacijų ir nesvarbu, kad per Gramnyčas pašvencytos žvakės uždegamos prie nabaščiko. Būtų galima tep pamisnyc, alia žodzis Gramnyčos atėjo no rusų gromnica. Rusų kalboj grom raiškia perkūnijų arba Perkūno dzienų. Pastebėkit, kad Lietuvoj šita šventė vadzinama Grabnyčiom su „b“ vietoj „m“. Mūsiškiai dažniausia vartojo žodzį su „m“. Sanoviškai. Sakoma, kad būtent dėl tokios žodzo transformacijos (raidės „m“ in „b“) ėmė siecis su grabu.
O kap Gramnyčos siejasi su perkūniju ir žvakėm? Ankstesnian straipsnin aiškinau, kad vasaris sanovės lietuvių pasaulėžūroj raiškė pavasaro artėjimų ir pirmus grausmus. Kadusci žmonės uždegdavo švencytų žvakį (gramnyčų) ir pastacydavo an palangės, kad apsaugotų no grausmo, žaibų, namų ir ūkinių pastatų neužkurtų. Pas žamaicus tokia žvakė buvo vadzinama perkūnyča. Iš viso tokia žvakė saugojo ir namus, ir namiškius, ir mirštancam žvakės liepsna nušviesdavo kelių in dangų. Kap kas da pašvencytos žvakės gabalukus inkišdavo namie tarp lantų ar rųstų. Mat ir tep norėta apsisaugoc. Dartės mes tep nedarom ir nežinau, ar kas da acimena, kad būt tep daris. Alia žvakes švencyc, tai švencinam. Tai vis da gyvas mūs krašti paprocys.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
