Jurgita Stankauskaitė. Barukas

0

Gerausia bovycis lauki. Prismisna ciej vaikai tokių nebūtų dalykų, apė katruos dzidelis net nesumisnytų. Tai an obelių karstosi, tai in vyšnias laipioja. O kap prastas oras arba ne tus geras metų čėsas, kadu možna basam per inkaitusio kiemo žvyrų perlėkc, nieko kito nelieka – raikia stuboj pasėdėc.

Panašus pas mano tėvus stovi, cik negalėjau nuvažuoc ir nufotografuoc. Žinot, koronavirusas…

Stuboj nėra kur nuobodzauc. Fantazijom ribų nėr. Kožnas kambaro kampas cinkamas tį kų jami nuveikc, prisbraic. Sako, kad uždraustas vaisius skaniausias. O stuboj tokių vietų yra. Daugiausia viskas landa vienan kambarin – dzidelian. Kožnuos namuos tokias kambarys yra. Ir kožnan kambarin stovi dzidelis regalas. No vienos sienos iki kitos. Da aš nesuprantu, kad tai peerelio čėsų baldas, alia už dzvidešim metų žinosiu.

Va šitan regali, daugiausia per pacį vidurį, inmontuotas yra barukas. Kap tyča! Tyča, kad vaikam akis durtų. Ogi cakava pažūrėc, kas jami yra. O tį, atrodo, sudėtas visos šaimynos turtas, brangenybės… Panašai ir yra, ba tus barukas visadu usidaro an raktuko. O raktukas arba padėtas kitoj vietoj, kad vaikas nerastų, arba, kap tyča, paliktas skylukėj, kad vaikam delnus niežėtų.

Inaina tėtė in kambarį, prasdaro barukų ir tį kų in jį indeda. Jam neraikia sakyc, kad tį nelįsc. Taigi ir arkliu aišku, kad jei inkiši nosį, tai gausi per ausį. Inaina mama. Vė tį kų paskavojus sudeda in barukų. Ir kap nescakavyc? Kap niekas nemato (ir niekas negirdzi), tai vaikai nuslampina cykiai prie dzidelio kambaro durų, cykiai prasdaro jas ir tep pac cykiai acidaro barukų. Taigi nieko nepaims, alia bilia akį užmes ir jau bus ramu an širdzies. O kap tyča tus baruko atrakinimas išduoda tokį nelabai cykų trakšč! Sulaiko kvapų ir klauso, ar kas neateina. Ramu, horizonti nieko nemacyc. Možna praverc baruko durukes. Ot ir turtas! Kelios šnapso bonkos! Balto ir spalvoto (daugiausia gauto dovanų). Matai, baliu kokiam pasruošta. Kap nusduoda, tai inžūro kokį čakuliadų ar pirktus pyragucus, alia baisiai ratai, ba pas visus daugiausia pyragai kepami namie. Pirktas saldumynas – ratas atvejis. Tokį dzaugsmų gali sukelc cik dzieduliai, grįžtancys utarnyki iš Sainų rynkos. O jeigu, duok Dzieve, vis dėlto yr baruki koks saldumynas, tai kų? Ogi nieko. Špyga po nosim. Niekas jo neduos. Lauks, nabagas, geros progos, kadu bus padėtas an stalo, arba nukeliaus in svecimas rankas dovanų. Ba, jei gavo tėvai bombonierkį, tai gali pamiršč, niekas jos neadaris ir nesuvalgis. Pasdės baruki ir stovės tol, kol nepriraiks jos padovanoc tį kam varduvių progu.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia