Buvo laikai, kadu in kap katruos dalykus nekraipiau dėmesio. Atrodzydavo jiej toki normalūs, nekeisci. Cik po tam cikro laiko sugrįždavo prisiminimų pavidalu, kap baisiai juokyngi ir verci bent šito teksto kelių sakinių.
Jau, kad žmogus moka būc čudnas, tai nieko nestebina. Kap tį kadu brolienei sakiau, kiekvienas iš mūs turim to čudnumo. Ankscau ar vėliau pasielgiam kap kokios pačupailos. (O, gerų žodzį prisminiau, neacimenu, kadu jis paskucinį kartų persivertė per mano liežuvį). Taigi ne be raikalo Dzievas mus tokius sukūrė. Linksmiau gyvenc. Net ir dabar krizenu, kap prismenu tėviškės namus.
Tėviškės duris dažnai varscydavo visoki žmonės. Kas ciesa, tai ne melas. Tį nuobodu nebuvo. Jei ne vienas acigraboja, tai kitas. Da kap vaikas buvau, tai visokių pažįstamų ir nepažįstamų veidų macydavau. Mama siuvėja, tai kažkadu tankiai moterys siūdavosi sukneles, sijonus. Nebuvo tokio dzidelio apsirangimo pasirinkimo, tai vienam susiauryc, kitam insiūc, tracam palankc. Jau kap inžangdavo kokias vyras per duris, tai daugiausia kelnių spranžinų (užtrauktukų) pakeisc. Nu ir ciej vyrai būdavo juokingiausi. Ale ne dėl to, kad ateina pagalbos prašyc, ba „paskucinių kelnių klynas pairo“. Kap sakanc, jau kap nelieka cielų bažnyčinių kelnių, tai tadu acipeikėja, kad raikia sustvarkyc. Juokyngi man buvo jiej dėl savo… kap ca pasakius… supracimo?.. Kap atneša siuvimo, tai kožnas labai tvarkyngas – nusiauna lauki an laiptų arba prieminėj batus ir perėjis kolidorų barkšterna in virtuvės duris. Tokia gi pas mus mada. Bent da labai gyva buvo, kol nepradėjom prie lauko durų skambucų in duris montuoc. Jei ateini in svecus, tai baladojies in virtuvės duris. Da pamėgyk in lauko duris pabarškyc! Cha! Čudoku išvadzis: Kas gi ca tau dabar? Nežinai, kur barškinasi?
Kap cik tas kelnes aciimc raikia, tai in stubų insigraboja su čabatais, peraina per kolidorų, barkšterna in virtuvės duris ir prasdaris klausia, ar kelnės padarytos. Jam atsako: Padarytos. Užaik. Ir kap tyča an to žodzo: Ne ne! Neužaisiu, ba nenusiavis! Alia, kad, padla, pusė stubos perėjis ir per divonų pervižlojis su kasdzieniniais čabatais, tai jau nesiskaito! Vadzinasi, kol in virtuvį žmogus neinėjis, tai tep lyg ir in stubų neužėjis. Misnau sau, iš kur tai atėjį… ir sumisnau, kad ca gal kur usilikį no sanų laikų, kap virtuvė buvo visas namų centras ir jau in jų užaic raikdavo laidzimo. O priemenia, kap ir kolidorus, tai cik tokia namų skaiscykla – priklauso, su kokiais batais invižlosi, ton pusėn ir patrauksi.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Puikus rašinys,cikros dzūkės cikri prisiminimai,-tad ačiū.O mano tėviškėj -arci Puncko – dažniausiai siuvėją pasikviesdavo į savo namus ir maždaug savaitę laiko ji čia būdavo ,nakvodavo ir siuvė,kol visus šeimos narius apsiūdavo.