Jurgita Stankauskaitė. Į mokyklą broliai ėjo, dzinguliukai suskambėjo…

0

Už poros dienų prasidės mokslo metai. Jau dabar kalbos eina, kad neaišku, kiek laiko vaikai lankys mokyklą, kada vėl teks mokyklos suolais paversti rašomuosius stalus namų erdvėje. Prisimenu, kad man yra tekę pamokas daryti prie virtuvinio stalo, bet vien dėl to, kad virtuvėje visuomet būna veiksmo, o kaipgi mažojo akys ir ausys viską praleis? Šis prisiminimas lyg nieko bendro neturi su šiuolaikinių mokinių situacija, bet šiaip norėjosi tuo pasidalyti, kaip ir padovanoti Jūsų akims Juozo Vainos prisiminimus iš mokyklos. Štai, kaip jo atsiminimuose rašoma:

Pradzon niaturėjom niai knygų, niai sąsiuvinių. Suoluosa sėdėjom po šašis.

Į tą pirmą pradžios mokyklos klasę pateko mokinių iš Būdos, Didžiulių, Dzeveciškės, Paliūnų, Pelalių, Skarkiškės, Sankūrų, Tauruciškės, Rašačių ir Vidugirų 26 mokiniai. Jauniausi buvome gimę 1916: 3 iš Vidugirių, 1 iš Rašačių, 1 iš Taurusiškės, bet buvo ir vyresnių nei 1911 m. gimusių…

Aš kap mažausias sėdėjau pirmam suoli, o tuosa paskuciniuosa tai pusmiargės ir pusbiarniai. Prie jų arci niapriaisi, ba sėdzi suoluosa niai po du ar po vieno, o po šašis. Biato paskucinis suolas prie pacos sienos. Stiangtasi vaikus nutiaikc liankų karių narsumu ir ginklo kietumu. Šniakėta, kad liankų karalius Balys Narsusis savo kardų aplaužė suduodamas in Kijievo vartus. Mokytojas pastiabėjo, kad ciej paskuciniai kuom usiėmį ir niagirdzi kų jisai aiškina, tai liepia vienam pakartoc, kas tokias savo kardo ašmianis prie Kijievo iššipino (lenk. Kto wyszczerbił miecza w Kijowie?). Mokinys acistoj ir draugų klausia, kas sakyc, o jo kaimynas Bronius Tabaris iš Būdos kaimo: „Sakyk savo vardų ir pavardį“. Tus tokiu plonu balsu ir prašniako: Vladas Auruškevičius (lenk. Władysław Auruszkiewicz). Tai buvo mumiem juoko.

Kartą mokytojas iš klasės pasšalino kokiam pusvalandžiui ir grįžęs paklausė, kaip elgėmės. Mokytojo išėjimo iš klasės metu paskutinio suolo mokiniai lošė kortom garsiai šnekėdami. Aš tą žaidimą mokėjau iš dėdės, vėliau Lietuvos savanorio laikų, tai atsigrįždinėdavau į lošančius. Lošikai, kad aš jų veiklos neišduočiau, pasiskubindami pasakė, kad neramiausias buvau aš. Mokytojas vieną kartą linijuote kirto gerai per delną. Vakarienei dar negalėjau išlaikyti šaukšto.

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia