Jurgita Stankauskaitė. Pabaigtuvės

0

Einat liepai į pabaigą, rodos, vasara irgi pamaži traukiasi. Kaimuose auga šieno rulonų piramidės, kalneliai kukurūzų plotus tempia į viršų, kur ne kur banguoja javai. Tik pastarieji suteikia vilties, kad saulute dar pasidžiaugsime. Nuo seno yra sakoma, kad kol javai dar nenukirsti, lyg vasara čia pat po kojomis, o kai tik juos paguldoma, ruduo ant pačios nosies. „Bet šiais laikais viskas kitaip, net ir vasaros kitokios, ir orai kokie keistesni…“, – kasmet tą patį šnekėdama taria kaimo bobutė. „Nežinau. Neatsimenu. Manęs dar sviete nebuvo“, – į galvą peršasi mintis. Tik rašytiniai šaltiniai liudija, kad kadaise viskas buvo kitaip.

Sekmadienį bus jau liepos 25-oji. Liepžiedžiai seniai palėpėje maišeliuose paslėpti ir vaistažolių prisidžiovinta. Moterys knibžda avietynuose, o vyrai javų laukuose kramto grūdus. Sako, kad žieminis javas prinokęs, būtų galima kirsti. Nejaugi jau ir tie prašosi būti paguldyti į aruodus? Kojas draskančios rugienos išbaidys pačią vasarą. Palauks Žolinių palaiminimo ir sakys: „Ate, iki kitų metų!“. Bus, bet kol dar taip neatsitiko, reikia pasidžiaugti. Anais laikais liepos 25-oji tikrai būtų reiškusi pačios rugiapjūtės pabaigą. O šiais laikais rugiapjūtė dar tik ims tepti batus.

Kadaise liepos 25-oji ir 26-oji turėjo ypatingą reikšmę ūkininko darbų kalendoriuje. Kaip žinia, 26 d. švenčiamos yra Oninės, reiškiančios darbų pabaigą, o kas yra dieną anksčiau? Jokūbinės. Kažkodėl iki mūsų laikų jos lyg primirštos, mūsų karta tokių net nežino ir nesupranta, ką jos reiškia. Jokūbinės, kitaip vadinamos Nuobaigomis, reiškiančios rugiapjūtės pabaigtuves, kai „rugelis pareina į namus“ ir po jų „dienelės trumpyn – darbeliai mažyn“. Lietuvoje būdavo sakoma dar ir taip: „Kas prieš Jokūbą rugius nukirto, duonos turės, o kas po Jokūbo – terbon žiūrės“. Šis posakis aiškinamas labai paprastai. Kiekvienas ūkininkas pasakytų, kad laiku nenukirtus javų, kuomet šie gerai prinokę, grūdeliai patys byra žemėn iš varpų. O nuo žemės jų nenurinksi, tad reikia skubėt laiku nukirsti. Pasirodo, kad šią dieną kadaise nebuvo galima dirbti – reikėjo džiaugtis darbų pabaiga ir atsipūsti. Patys lietuviai sakydavo, kad per Jokūbines bijota rugių vežti į klojimus, nes gali pats Perkūnas supykti ir nutrenkti.

Jokūbinės – tai puiki diena ateities orams nuspėti. Jeigu bus gražus, saulėtas oras, tai žiema, kaip sakoma, duos parūkyti, o jeigu dangus pravirks, tai ruduo bus šlapias ir riešutuose veisis kirmėlės.

O kodėl Jokūbinėms antrina Oninės? O dėl to, kad tą dieną lietuviai jau ragaudavo šviežios duonos. Ne be reikalo turime vyriškosios ir moteriškosios giminės šventes. Mat rugių kirtimu daugiau rūpinasi vyrai, o duonos kepalėliu moterys.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia