Žmonių išmincis sako: „Užteks arbatos, kad cik Dzievas duotų sveikatos“. Šitais dvidešimtais naujų čėsų metais atrodė, kad ateis kažkas ypatingo. Misnyta apė gerus dalykus. Gal tokias negimė, kad cikėtųsi iš ateities prastų raikalų. Pascikom Naujus metus išciestom rankom. Neintarėm, kad viskas prasdės no prastų popierų. Turim kovų. Visas pasaulis graicį sulėcino iki minimumo. Usidarėm savo namuose, valstybės uždarė sienas, primydamos vaikystės laikus, ciktais šitų sykį in Lietuvų pėscas nenuveisi, kad ir pasų turėsi. Kasdzien gyvenam plintancos pandemijos – koronaviruso naujienom.
Visais čėsais žmonijų gųsdzino ligos. Niekas nenorėjo sirgc, kentėc nežinia kokios bjaurascies. Tep sutverta, kad keicasi gyvūnai, augalai ir žmonės; tep pac keicasi visokios bakterijos ir virusai. Lygiai prieš šimtų metų visų Žamį perėjo „ispaniško gripo“ pandemija, apė katrų šįmet biskį man šnekėjo Pūncko viršaicis. Visai netyča užėj tokia šnekta. Da prieš šitas visas žinias apė koronavirusų. Sakė, kad jo giminį skaudzai pasiekė minėtas gripas. Bent tep intara, gracydamas visus faktus. Anais čėsais daugiausia žudancus gripus vadzyta maru. Da mano dziedulis sakydavo: „Užėj maras ir žmonės pradėj mirc“. Žmonės turėj susitaikyc ir šap tep išgyvenc. Dėl dzidelio mircingumo beveik kiekvienam kaimi buvo kapines. Sakydavo: „Nespėja vieno pakavoc, o raikia jau kitų laidoc arba kelis an rozo“. Tep visan pasaulin no tos vadzinamos „ispankės“ numirė kelios dešimcys milijonų žmonių. Turu pacikslyc, kad dziedulis kažkadu perpasakodavo savo tėvų ir vyrasnių už jį pažįstamų prisiminimus. Atrodo, kad jo karta buvo viena iš tų, katrai nusdavė išvengc nesveikatės ir smercies, bet buvo priversta kentėc Antrų pasaulinį karų. Dabar mes, anos kartos vaikai ir anūkai, stojam akis in akį su nauju pandemiju. Kovo kecvirtų koronavirusas pasiekė Lenkijų. Parsivežė jų tį koks vyriškis iš usienio. Žmonės išvien keliauja, maišosi, nėra jokių trukdzų. O XX amžaus pradzos epidemija irgi atėjo iš usienio, cik iki Europos ėjo ne kelias savaites, o kelis mėnasius, kap kur metus! Nebuvo žmonės pasruošį. Medicina da cik ropojo. Susirgusius žmonis gydzyta eksperimentų keliu. Nesnori nei pamisnyc, kų su tais vargšais žmogeliais daryta. Kici ėmė spėlioc, kad „ispankė“, tai, pavyždžui, vokiecų palaistas biologinis ginklas. Pastebėjot, kad koronavirusas irgi jau turi vienų sąmokslo teorijų, jog tai kinų slaptas biologinis ginklas? Kiekvienai pasaulin invykusiai tragedijai ankscau ar vėliau prikurama ciek istorijų, kad paskui žmogus visai durnas pasdaro ir sunkiai sakasi racionaliai mąscyc. Šandė visi sėdzim užsidarį savo namuose. Vieni dzyrba per internetų, kici draugauna su nuoboduliu ir skaito, skaito, skaito… Skaicykim, cik nepanikuokim. Vilcis sako, kad bus gerai. Vilcis – durnių motina? Tfu! Dievop viltį padėjęs, neprapulsi.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Tadu žmonys tų ligų vadzino „karščinė”, o Puncko bažnyčos aktuose rašyta „karštinė”. Nuo pac to šimtmeco pradzos mirtingumas buvo dzidelis, pav.: 1900 m. mirė 307 kaimiečiai, 1901 – 326, 1902 – 273, 1903 – 277, 1904 – 345, 1913 – 223, 1915 – 289, 1916 – 110, 1917 – 129, 1918 – 162, 1919 – 262, 1920 – 163. Nuo 1915 m. aktai rašyta lietuviškai bet labai neatidžiai, pav.; 51 m. Vincentas Ditmanas, iš Aleksandaukos mirė 1915.05.08 d. Aktas surašyta kitų metų sausio 21. Cikrausiai jis buvo palaidotas kaimo kapinaitėse.
Prismenu pasakodavo dziedulis apė tas baisias ligas. Sakė kaimuose išmirė visi žmones, vėliau in tuos kaimus acikraustė maskoliai ir tep jų prisveisė už Krasnolio ir apė Gibus. Atsimenu kap maskoliai su barzdom atvažuodavo in jomarkų Sainuosa. Man buvo čudna kap šnekėdavo terpsavy rūsiai. Maskoliai nupirkdavo sodų pas Sandus Navinykuosa ir mes negalėdavom pasivokc obuolių perlipy tvorų. Rozų per pertraukų mokykloj per kampų perlipom tvorų ir pasirinkom obuolių, pagavo maskolius ir apskūndė mokytoju. Mokytojas pabarė ir liepė sustoc vogc obuolius. To režimo nepatenkyci laikėmes.