Beigiam antrų advento savaitį. Dartės mūs krašti Kalėdų žanklų daug ieškoc neraikia. Krautuvės apsikrovį saldainėm su kalėdziniais popierukais (su Sanio galvu, agluki, papuošalais an aglutės), kojos kabinasi už an žamės pastacytų šventiškų puodukų, sciklinių ir jose intupdzytų alnių ar meškų. Ir, va, šitas, velnias, nelaidza vaikam ramiai praaic pro šonų, ba gi kiekvienam raikia pirštu pajudzyc, pritūpc ir pažūrėc alniui in akis. Komercinis kabliukas. Kad mamos, kap visi normalūs žmonės, galėt pasimc iš lancynų ir nuspirkc to, ko raikia, vercamos paimc tų vatos prikištų balvonų ir sciklinių. Nuotaika per sakūndį apsiverca 180 laipsnių. Lyg viskas aplink isipagadzina. Galima nuveic in krautuvės galų, kur kvepia bandukėm ir šviežu duonu. Ak, mumiem tep tyča nugrūda toliausia raikalingiausius produktus, kad, vos spėjį su pardavėju pasisveikyc, kašukų užgrūstum vaiko norais. Mamos ir tėtės, laikykitės, iki šventių da kelios savaitės.
Miesto gatvės ima gražėc ir kuo toliau, tuo labiau. Puošasi ne cik krautuvės, alia ir visokiausios įstaigos, mokyklos, daržaliai, kultūrinio gyvenimo centrai, policijos nuovados (ir jos pasrėdo kokių aglaitį), degalinės, parkai. Da labiau nušvinta miesto žibintai. Kad ir kap žmonija keikia, noc jų, ruošimųsi Kalėdom per anksci, man asmeniškai tep pacinka ir kitap nenorėtau. Ščyrai, tai tas laikas iki Kalėdų yra pac maloniausias. O po Kalėdų? Po Kalėdų tai jau šaukštai po pietų. Kūcos suvalgytos, Sanis grįžo in savo pusnių karalystį, dovanų nebus, sveikinimų „su šventėm“ irgi nesgirdės.
Adventas jau inpusėjo. Moteriškės, manau, lakia tvarkymosi maratonų. Ar cik man tep atrodo, kad, nežūrinc to, kiek tarpusavy ar iš aplinkinių girdėtų, kad neverta persistengc su tuom švaru, ba ir tep niekas nepamacis, ar išsiurbliuoci voracinkliai už grobelių, vis ciek lies devynis prakaitus, klupscuodamos pakampėm ir laipiodamos palubėm. Viskas dėl šventių, katrų prasmė išgaruoja su šokinėjancu karpiu an skarvados. Kiek kur buvus ir matius, tai tos mamos ir tetos per visų šaimynos suvažavimo čėsų vaikščoja su lėkštėm ar blekėm. Visi aplinkui šneka, kas gero pasaulin, o iš tų, vargšukių, girdzisi ciktai: Kas paduoc? Ko da valgytai? Šitas neskanu? Tai imk, va, šitų šmotukų. Valgykit, danešu daugiau. Ojegis, duona dasbeigė. Imk prisėsk, va, ca, padarykit vietų tetėnui. O, tep. Dėde, imkit, kol karštas. Palaukit, lakiu da duonos. Ir barška kap traktorukai, kol neateina vakaras ir puola in lovų laimyngos, kad pagaliau gali galvų paramc. Miegas ateina neprašytas.
Imkim ir mes visi – neprašyci – pasirūpykim tom moterukėm, kad neraikt vienom bitiniauc per Kalėdas. Ir jos nori šventių, cik nenustvertos už parankės ir neatlaisvytos no darbų nepasakis, kad pailso, nepasakis, kad malonu pasėdėc su visais ir sulaukc jaunesių atnešto puoduko karštos kavos.
In sveikatų jom ir visiem.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
