Kas gali būc gražau už sanų, rankom supyntų kašį, pakabytų an šakos? Ne sausos, o vandenyngos, gyrdancos sprogstancus lapukus. Kas gali būc gražau už toliuose matomus dzyrbamus laukus? Gal čudnas ca tas mano susižavėjimas, alia šandė tep jaucuos. Turu rankoj knygelį ir juokiuosi pro ašaras. Tos knygutės viršalin macyc kų cik dzviem sakiniais nupieštas vaizdas. Nieko baisiai kitokio an viršaus. Užtai vidurin – turtų turtai surašyci. Tai Vaclovo Matažinsko knyga! Ne mūsiškio, o alyciškio ailėraščų ir prozos kūriniai. Laistau sau margai jumiem papasakoc, kap labai įdomi ir vercynga yra knyga „Dzyvai an margo sviesto“, alia tadu jūs nepascakavysit jos pavarcyc. Galiu pasakyc ciek, kad pavartį tep langvai nepadėsit jos in šonų. Kas gali būc gražau už širdzai maloniausiu tarmi parašytas eiles, nubrauktų dzūkelio žodzį, grybais ir girom prakvipusį žmonių caksėjimų? Visi mes caksim, alia neimam ir neužrašom tep, kap padarė gerbiamas Vaclovas (pridūrsiu, kad pora dzūkiškai rašytų ailėraščų išlaido ir mūs Sigitas Birgelis), su katruom turėjau progų susirašyc. Žmogus svietiškas. Savo kūrybų parduoda pac be jokios pagelbos. Neraikia jam nei knygynų. Pac parašė, pac išlaido ir pac parduoda. O kas nori knygos, užtenka jam parašyc žinutį feisbuki ir sustarc, kiek norit knygutių. Ir žinot kų? Nedrįsau paprašyc autografo, tai įsivaizduokit, kad žmogelis pac paklausė, ar norėtau su parašu. Nieko nėra smagiau už nuspirktų knygų su autoraus ranku papaišytu žodzu… Tadu jinai pasidaro tokia arcima…
Kalėdos artėja. Knyga – gerausia dovana. O da tokia! Pamisnykit, ar nenorėtut savų apdovanoc tokiais Dzūkijos perlais? Ilgai netauškėdama siūlau, imkit ir perskaicykit nor šitų vienų iš Vaclovo knygutės pasiskolintų ailėraščį. Skaitau jį ir skaitau, kap saviškius gaspadorukus macytau…
AR GYRSIU, AR KEIKSIU
Bėga metai, bėga dzienos,
O namuosna aš vis vienas,
Vištos, paršai, kralikai…
Kur paci, o kur vaikai?
Dzievas nedavė pacios
Man gražios, drūtos, sveikos,
O gal pac jos neieškojau,
Čėsų ūkėn aš terliojau.
Visi linksminos, o aš ariau,
Kiaulėm ėdalų daviau,
Vištos rėkė – lasinau,
Karvei bulių parvediau.
O kur bitių kelmų desėtkas,
Kiemų prižiūrėc, kad būt parėtkas,
Karvės melšc ir tvartų mėšc,
Avižas, rugius pasėc.
Darbo yra – sūrius spaudziu,
Agurkus, kopūstus raugiu,
Viskų vienas, viskų pac,
Žmonės gailis nat manį:
Skaito, Vikciau, bobos raikia,
Ji ir šilumų suteikia,
Ir darbuos lyčnu ranku
Dziaugsies tu visadu.
Aik ieškoc, gal kokių rasi,
Vietos yr, trobon parvesi,
Dzievas duos dar jum vaikų,
Metų tu gi nesenų.
Penktų dešimcį pradėjai,
Kų matei, kų tu turėjai,
Ciktai ūkė, cik mėšlai,
Kadu šokiuosna buvai?
Nu, pamislinau, gana
Va, rytoj bus subata,
Aš išprausiu savo kūnų,
Sušukuosiu aš kaltūnų,
Trauksiu rūbus aš naujus,
Čeverykus navatnus,
Aisiu šokiuosna, gana,
Maš papuls kokia pana,
Tegu bus ir nedaili,
Bile būtų ji darbšci,
Susgyvensim, sustupėsim,
Mažu laimį apturėsim,
O kap bus, dar aš nežinau,
Parašysiu jum vėliau,
Kap iš šokių aš paraisiu,
Juos ar gyrsiu aš,
Ar keiksiu…
Pakvolino Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Ačiū.