Jurgita Stankauskaitė. Kur Tu, Andriau?

0

Rytojus – ypatinga diena. Rytoj lapkričio 30-oji – Šv. Andriejaus diena, kurios dvasios pajausti šiandien neįmanoma. Ji lyg koks rytinis rūkas – buvo ir nėra. Išsisklaidė tarp pirštų, nepalikęs nei dvelksmo. Buvo metas, kai ši diena nauju pavidalu atgijo Andrinių pavadinimu. Bet tai buvo tik ankstyvoje vaikystėje. Mokykloje. Per ilgą pertrauką.

Kažkada pažinta Andrinių šventė neturi nieko bendra su kadaise lietuvių kultūroje gyvavusiomis Saulės sugrįžtuvėmis, vėliau sutapusiomis su krikščioniška, ypač slavų tautose pamėgta Šv. Andriejaus diena. Paskutinė lapkričio diena lietuvių gyvenime buvo laukiama ir stebuklinga. Ne be reikalo. Tai buvo pirmoji žiemos šventė, kuomet baltu pūku pasipuošęs pasaulis artėjo prie ilgėjančių dienų laikotarpio. Šviesaus meto laukimas būdavo paženklintas įvairiausiais burtais. Įdomu tai, kad tos dienos, pavadinkim jas pranašystės, tapatinosi su Kūčių ir Kalėdų švenčių burtais.

Kaip įprasta, burtais nepaprastai domėjosi merginos, kurios nekantraudavo susirasti savo gyvenimo meilę ir ištekėti. Pasakota, kad tą dieną jos pamerkdavo vandenyje svetimame sode nulaužtą vyšnios šakelę. Jeigu ji tarp šv. Kalėdų ir Trijų karalių sužaliuos ir pražys, namuose bus vestuvės.

Anuomet burtai neapsieidavo be kanapių ar aguonų. Pasirodo, kad kanapės laikytos vyrišku augalu, nes jas raudavę tik vyrai ir iš jų vydavę virves, botagus ar pančius. Nemažai dėmesio skirta šios dienos pabaigai, nakčiai ir… saldžiam miegui. Tikėta, kad tąnakt merginos susapnuos pranašiškus sapnus, todėl miegui reikėjo tinkamai pasiruošti. Tekdavo visą dieną pasninkauti ir tik prieš atsigulant suvalgyti labai sūrią silkę ar bandelę (net 9 dienas keptą). Kad nebūtų burtų mažai, po sūraus patiekalo reikėdavo atsigulti prie slenksčio, sukalbėti devynis poterius ir rožančių. Tik tokiu atveju mergelė, be jokių abejonių, susapnuosianti savo bernelį, atnešantį jai vandens atsigerti. Vienos prie lovos pasidėdavo dar vandens stiklinę, kad sapne regėtas jaunikis turėtų ką paduoti gerti. Kitos – po lova pakišdavo bandele uždengtą indą su vandeniu, kad sapne pamatytų savo išrinktąjį, kuris ją per lieptą perves.

Visai netolimoje Dzūkijoje, Varėnos krašte, jaunuolės burdavosi priešais veidrodžius. Prausdavusios veidus atgalia ranka ir taip kalbėdavusios: „Dievuli, kad aš pamatytau savo berną“. Mat už nugaros pastatytame veidrodyje pamatydavo savo jaunikį. Skamba baisiai, bet ir čia reikėjo išlikti sąžiningam vakaro burtams. Nebuvo galima išsigąsti ir… nesikalbėti su kitais, kai tuo metu burtai vykdavo jaunų draugų ir pažįstamų tarpe.

Argi nekeista, kad senojo tikėjimo Saulės sugrįžtuvės paženklina krikščionišką advento pradžią? Šis prieškalėdinis laikotarpis – tai susikaupimo ir rimties metas, leidžiantis kiekvienam permąstyti besibaigiančius metus ir pasiruošti sutikti naujuosius – geresnius, be sąžinės graužaties, skolų, pykčių ir nesantaikos.

Kol pateksime į šį laikotarpį, gal žvilgterėkim į veidrodį? Kas žino, ar ten nenusispalvins koks nors nepažįstamai artimas veidas?

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia