Jurgita Stankauskaitė. Šneku, šneku

0

Nebuvo ko daryc. O migdė baisiausia! Kas gi ca zo dziena? Pamisnau. Nei ca kokia baisiai apsiniaukus, nei lyja, nei sniegu drabia. Apsidairau. Sienos tamsios, liūdnos lancynos, nėr ko skaicyc. O knygų, pasakysiu jumiem, seniai rankosa turėjau. Kap pirmiau, tai nebuvo dzienos be knygos. Dartės kažkap čėso pritrūksta, galvoj usisuka, tai ainu pagulėc. Kiba raiks prie lektūros grįžč, – misno sau bobukė.

Toks bobukės misninimas ir mani sugūndė prie knygai pritūpc. Teisybė, kad ne visadu kožna knyga ciks ir paciks, alia mėgyc možna. Kap nėra ko po ranku cinkamo, tai visadu pagelbėja kitoki tekstų šalciniai. Rozų ir mani migdė, alia norėjosi kažko įdomaus paskaicinėc. Netyča užkliuvau už Antano pasakojimų. Ir baisiai nustebau. Dzūkiškas ciksėjimas patraukė. Sakykit, kų norit apė mūs šnektų, alia kap perskaicysit apacoj tekstų, suprasit, kap baisiai panaši mūs ir anapus sienos dzūkucų šnekta. Galima tep nepraktikuoc, alia skaicydami labai nenusidėsim.

Kap tėvukas in mokyklų ejo. Ot čėsas – kaimukuosna vaikų nėr, cik vienas kitas. Liūdna žūrėc in tuščius mokyklų pamynklus – namukus be gyvos dūšios. O anuom čėsu kožnas vaikas in tį ne vienų kilometrų ejo užpustytais kelukais. Mamukė man porino, kap ji, mažukė būdama, ejo iš mokyklos, ale tep užklimpo in pusnį, kad nei in vienų, nei in kitų pusį paaic negalėjo. Gal tep ir visai būt užpustyta, ale tėvukas dzirsc per langukų ir užžūrėjo dukrukį. Nuejis ištraukė ir in pirkių ant rankų parsnešė, prie pečiaus pasodzino, kad atšyltų… O mano tėvukui su brolukais ir sesutėm in mokyklų aic buvo da įdomiau: puskilometrį iki Nemuno, po to per jį in anošnykų mokyklų. Kiekvienų rytų su valtuke vaikai plaukdavo. Vienų rozų vaikai priejo in Nemunų ir žūro: Krantuosna ladas, a per vagų vandenukas teka. Nei plauk, nei čiuožk ladu. Susmislijo vaikai valtį aukščiau in krantų patempt, kad ji čiuožtų žamyn ir ne cik per ladų perčiuožtų, ale ir per visų neužšalusį vandenį perplauktų. Kap čiuožė visi tuom valtuki, kap rogėm in upy, kad valtukės priekis pro ladų net vandenin pasnėrė. Visi vandenin išpuolė. Iš strioko raptum šoko nuo upės ir parskuodzė su permirkusiomis drapanomis in trobų. Motulė nurengė šlapias drapanas, užmovė visus šiltom pančiakom, kad nosmarka nepriskabytų ir patupdė prie pečiaus kap indikus. Ale kokiej laimingi tadu vaikai buvo. Cik ne dėl to, kad visi laimyngai grįžo, ale dėl to, kad tų dzienų in mokyklų jau aic neraikėjo![1]


[1] Interneto prieiga: www.danielius.net

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia