Apie Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugiją (1 dalis)

1

Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl

Kalbiname Robertą Vektorių, Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininką.

Robertas Vektorius

Papasakok, Robertai, kokie draugijai buvo 2023-ieji metai. Ar pavyko įgyvendinti visas idėjas ir tikslus?

Kokie metai buvo LLEKD, reikėtų klausti draugijos valdybos narių. Aš esu visus metus draugijos pirmininku ir didesnę dalį šių metų veiklos skyriau stebėjimui: vykstančių procesų, projektų, kas ką veikia, kas ką dirba.

Galiu pasidžiaugti, kad sėkmingai veikia visi trys mūsų ansambliai. „Gimtinė“ – labai smagu, kad padidėjo narių skaičius, nes važiavo į Vilnių, į Lietuvos televizijos laidos „Duokim garo“ filmavimą, tai į ansamblį grįžo dalis senų narių ir prisidėjo naujų. Džiaugiuosi, kad „Gimtinė“ prasiplėtė. Toks buvo tylus ir mano noras, ir jis išsipildė. „Alna“, kitas kolektyvas, dabar labai gražiai atrodo, labai skaitlingas kolektyvas, kuomet susirenka visi studentai ir visi nariai. „Kepa“ jie naują kompaktinį diską, savo lėšomis ir savo išgalėmis. Dar pildom aprangas, kad visi būtų gražiai mūsiškai, tautiškai apsirengę. „Šalcinuko“ jaunimas parodė šiemet gražių darbų: ir grojimo kanklėmis, ir netradicinių sutartinių padainavo.

Įvyko visi mūsų pagrindiniai renginiai, kuriuos draugija vykdė per visą savo gyvavimo istoriją. Tai Atvelykio konkursas-paroda. Labai daug darbų buvo. Ir gražūs, ir įdomūs. Dar ir apeiginė dalis buvo Punsko lietuvių kultūros namuose parodyta. Tiesa, dar prieš Velykas, metų pradžioje, pabandėme per Užgavėnes su trenksmu pereiti Punsko miestelio gatvėmis ir išvyti tą žiemą. Taip išvijom, kad ilgai dar jos nematėm. Labai patiko ir jau yra planų 2024 metų Užgavėnėms, daugiau žmonių pakviesti – daugiau kaukių, daugiau persirengėlių, daugiau veiksmo, trenksmo, šurmulio, kad mes visi atšvęstume, o ne žiūrėtume, kaip kiti švenčia, kad visi kartu pereitume per miestelio gatves, sudegintume Morę, trepsiukų pašoktume. Tiesiog tai, ką mūsų protėviai veikė, daryti šiandien čia ir dabar.

Buvo Rasos šventė, Joninės, prie Punsko ežero. Man renginys buvo labai vykęs. Ankstesniais metais jis būdavo puošnesnis, įvairiai vykdavo, pandemijos laikotarpiu išvis nebuvo. Šiemet buvome Verkių parke Vilniuje, kas labai paliko didžiulį įspūdį man ir kitiems, kas važinėjo, o važiavo du mokykliniai autobusai. Mes ten turėjom savo pareigas ir prie aukuro, ir prie šokių, ir burtininkė buvo ponia Nastutė Sidarienė, tarp kitų Lietuvos burtininkių būrė žmonėms. Keli tūkstančiai žmonių Verkių parke, toks labai labai didelis renginys. Ačiū Nijolei Balčiūnienei už pakartotinį kvietimą, nes paskutinį kartą, berods, buvom ten prieš 10 metų. Pats irgi dalyvavau tuomet, labai patiko žmonių skaitlingumas ir nebuvimas tenai jokių prekystalių, jokių alkoholinių gėrimų. Žmonių tūkstančiai, su šeimomis, su vežimėliais, seneliai su anūkais. Ir žmonių šokančių ir palaikančių tas lietuviškas tradicijas, ir einančių naktį prie upės leisti vainikų…

GIMTINĖ

Žolinės – įprastas mūsų renginys. Aišku, įvyko folkloro festivalis. 2023 metais draugija prisiėmė tautodailės mugės organizavimą. Norinčių dalyvauti buvo beveik 100 prekybininkų-amatininkų. Daug ką kvietėme individualiai, mūsų krašto, čia nuo Seinų, Punsko, Suvalkų, kurie savo rankomis arba gamina, arba su mechaniniais prietaisais daro kažkokius papuošalus, padargus. Kas norėjo šioje mugėje sudalyvauti, tai sudarėme sąlygas praktiškai visiems. Bet kitais metais norėsim daugiau dėmesio skirti, kad ji būtų daugiau tautodailės mugė, daugiau amatų demonstravimo. Kitais metais švęsim 40 metų, kai 1983 metais, prie Punsko ežero buvo suorganizuota pirmoji tautodailės mugė. Apie tai kalbėjo ir žmonės filme, kurį šiemet su mūsų krašto tautodailininkais sukūrėme. Jį dar parodysime ir jis netrukus bus prieinamas interneto platybėse.

Žolinių folkloro festivalis. Bandysime ateityje kažką dar gerinti, nes Žolinės ypatinga diena, kada mūsų krašte susirenka labai daug žmonių iš kitur. Buvusių Punsko gyventojų, emigravusių į kitas šalis, grįžusių giminaičių, šeimos narių, šiaip turistų iš Lenkijos, Lietuvos, kitų šalių. Ir tas mūsų savasties parodymas, reikia rasti kokį raktą, kaip tą padaryti. Nes ir praeiti, ir ankstesni metai parodė, kad jis po pagrindinių mišių yra įdomus kažkokiai daliai žmonių, kurie pasilieka jo pažiūrėti. Aišku, daug priklauso nuo oro sąlygų, kai labai karšta, koncertui vykstant, keičiantis ansambliečiams scenoje, žiūrovų vis nyksta, nyksta… Dar pietų laikas, antra valanda… Minčių yra visokių, reikia ieškoti kokybiškesnio sprendimo.

„Senoji klebonija“
LLEKD priklauso ir „Senoji klebonija“. Tai galerija-muziejus, kuriai Aldona Vaicekauskienė, atsisakiusi draugijos pirmininkavimo, popierizmo ir vadovavimo organizavimo, skyrė labai daug laiko. Ponia Aldona vos neapsigyveno senojoje klebonijoje ir vos negyvena tik tuo muziejumi. Ji atnaujino ekspozicijas, surengė ir parodą apie duoną, ir apie mūsų krašto prijuostes, ir kitas. Žmonių srautas vasarą didelis, padėjo ir besistažuojančios merginos. Ekspozicijos kruopščiai atnaujintos, gražios – jas punskiečiai bei svečiai, pasikvietus ką nors iš mūsų draugijos ar pačią ponią Aldoną, gali lankyti visus metus. Vieta verta dėmesio.

„Pastogė“
Nemaža salė Punsko ambulatorijos pastate, kur repetuoja ansambliai ir kur, žiūrint į priekį, planuosime pasišokimų vakarus. Kelis padarėm ir planuojam tęsti ateityje. Planuojame tokius pasišokimus ir pasidainavimus, nepriklausomai nuo to, ar moki dainuoti, ar nemoki, kiekvienam prieinamus. Žiemą-pavasarį „Pastogėje“. Jeigu bus noro ir galimybių, persikelsim prie ežero pasidainuoti šiltuoju metu. Nebūtinai tų pačių seniausių, folklorinių, kurios jaunimui dabar ne tokios įdomios. Taip sakau, nes ir tokį grįžtamąjį ryšį girdžiu. Mūsų ansambliečiai veikia, skatiname, kad prisijungtų prie ansamblių, jų gretas papildytų. „Pastogė“ – smagi erdvė, kur galima ir kiną pažiūrėti, ir paskaitėlę surengti, ir diskusijų klubą. Čia minčių ir planų gali būti labai labai daug.

(Bus daugiau)

1 KOMENTARAS

  1. Didžiulė pagarba lietuvių vietinės etninės kultūros puosėlėtojams,ypač A.Vaicekauskienei, N.Sidarienei, R.Vektoriui, minėtų ansamblių vadovams ir dalyviams ,bei talkininkams.
    Vis dėlto ar yra galimybė ,kad šio krašto lietuviškos organizacijos susidomėtų Vižainio krašto dar likusiais lietuviais ir lietuvišku paveldu? Žinotina,jog 1918- 1920 m. per 75% tuometinių šio krašto gyventojų norėjo prisijungti prie besikuriančios Lietuvos valstybės,bet Vižainio kraštą užėmus Lenkijai daugelis vietinių lietuvių,ypač aktyvesnių, pasitraukė į Lietuvą.

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia