Pasakoja Anelė Degutytė-Vaicekauskienė (g. 1937 m.), kilusi iš Agurkių kaimo:
Mano tėtė Juozas Degucis iš Agurkių kaimo seniau buvo žinomas kap garsus kaimo muzikantas. Kur kam raikėj – tuoj pas tėtį. Jis išmoko iš savo tėtės, tepgi tuom pacu vardu – Juozo Deguco, irgi iš Agurkių kaimo. Mano tėtė daug graino. Man jisai škadavoj savo armonikos. Tai būdavo, kap abudu su mamu išvažuos in Punsko miestelį, aš tuoj insitempiu armonikų in svirnų ir aruodi, kap nėr grūdų, mėginau graic. O tep tai tėtė stuboj palei pečų vis laikė savo armonikų, kad nesudrėktų. Tėtė ir guzikini armoniku graino, ir gražai. Jis išmokino ne vienų vyrukų grojimo, kad ir Jonų Šliaužį iš Kampuocų, Jurgį Zdanį iš Žvikelių ir da kitus.
O man tai tep buvo. Kap mokinaus Punsko licėjun, tai tokia ponia buvo atvažavus ir kiba pamatė mano gabumus. Mano tėvus inprašė, kad leistų ir nusvežė ji mani Varšuvon. Tai, žinokit, 8 mėnasius Varšuvoj mokinaus. Jau paskyrė man ir dovanų – gavau naujų armonikų, vežaus traukiniu, o namo nešaus prisrišus dziržu nuok kalato.
Alia neilgai dzaugiaus, tėtė pasakė tep: „Tu mokysies, o karves kas ganis? O gali ir karas kylc. Kur tu tep toli nuok namų“. Apie karų tai tadu tankiai minėj ir bijojos…
Nu, ir toliau tynajus nesmokinau. O kap nenuvažavau, tai atvažau paimc tos mano dovanos – armonikos. Tai užlipus an aukšto spaliuose ciek verkiau, ciek verkiau… Alia susitaikiau. Baisybė, kap tėvų raikėj klausyc, kad ir kaži kas…
Sykį pamainiau tėtį per vakarėlį, ir nuok to čėso jau ir man jis pavelino graic. Paskui apsižanijau. Vyras iš Bartnyko Lazdzijuose nupirko man akordeonų (turu ir dabar), tai daug kur grainau ir dainavau – vestuvėse, šokiuose. Dalyvavau ir mūsų krašto šventėse – sąskrydzin, šaimos šventėj… Da su tėti teko muzikantų šventėj sudalyvauc, tai graži atmintis išliko. Mažu nemandagu kvolycis, alia dainavau ir Punsko chori. Paskui visokios nelaimės, vyrų 1981 metais šulnin užgruvo Vidugiruose, tai jau nustojau.
Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl
