Psichologė Virginija Rekienė: kodėl nėra tokios sąvokos kaip „blogas vaikas“?

0

Parengė „Erudito licėjaus“ psichologė Virginija Rekienė

„Nėra tokios sąvokos kaip blogas vaikas“ – sako tarptautiniu lygiu pripažintos teorijos, apie tai, kaip mes, žmonės, mokomės reguliuoti savo emocijas ir elgesį, autorius dr. Stuart Shanker, kurio įžvalgos padeda geriau suprasti ne tik, kodėl vaikas atitinkamai elgiasi, bet ir praplečia mūsų suaugusiųjų suvokimą, kaip galima padėti vaikui išmokti save išreikšti priimtinais būdais.   

Pasak S. Shanker, bet kokia veikla, kuria vaikas užsiima, iš jo reikalauja tam tikro energijos (arba įsitraukimo) kiekio. Kiekvienai vaiko atliekamai veiklai reikia „degalų“. Kaip automobilis naudoja skirtingą kuro kiekį, priklausomai nuo to ar važiuoja į kalną, ar lygiu keliu, panašiai, ir vaiko energijos kiekis priklauso ir nuo pačios veiklos, ir nuo aplinkybių, ir, žinoma, nuo pačio vaiko asmeninių savybių. Paprastai tariant, du vaikai, atlikdami tą pačią veiklą (pavyzdžiui, žaidimas), toje pačioje aplinkoje (pavyzdžiui, žaidimų aikštelė), gali patirti visiškai skirtingą sužadinimo lygį. Vienas vaikas, po pusvalandžio žaidimų aikštelėje, dar turės pakankamai energijos, kad galėtų susikaupti (savikontrolė) ir atlikti tam tikras namų pareigas. Pavyzdžiui, susitvarkyti kambarį. Tuo tarpu kitas vaikas jau gali būti išeikvojęs savo energijos resursus ir turės mažiau natūralios savikontrolės atsargų, tad į prašymą susitvarkyti kambarį, jis gali reaguoti labai įvairiai. Kaip teigia S. Shanker, vaikai į pernelyg didelį stresą reaguoja labai skirtingais būdais: serga, nerimauja, atsikalbinėja, verkia, šaukia, tampa perdėtai jautrūs, nenustygsta vietoje, pernelyg prisiriša prie suaugusiojo arba, atvirkščiai, visiškai atsisako bet kokios pagalbos. Taip pat vaikai gali nesutelkti dėmesio, regis, į nieką, gali tapti pikti arba agresyvūs, jie gali neužmigti, arba atvirkščiai – norėti tik miego ir nieko daugiau. Kai kurie vaikai, reaguodami į pernelyg didelį stresą, gali šnekėti nesustodami, tuo tarpu kiti – nutilti.

Šias labai skirtingas vaikų reakcijas vienija vienas faktorius – tai vaiko atsakas į stresą. Bet mūsų suaugusiųjų reakcijos, susidūrus su vaikų atsaku į stresą, yra labai skirtingos. Kartais – kardinaliai. Pavyzdžiui, jei matome kenčiantį vaiką: bijantį, verkiantį, besiskundžiantį  skausmu (galvos, pilvo), mes linkę reaguoti su atidumu ir empatija: kalbamės su vaiku, bandome jį suprasti, apkabiname, drąsiname, laikinai sumažiname pareigų / atsakomybių skaičių ir pan. Tuo tarpu, kai matome vaiką, kuris pykčio apimtas mėto daiktus, stumdo / muša kitus vaikus, rėkia ir demonstruoja kitas agresyvaus elgesio formas, mes suaugusieji galime būti linkę reaguoti griežtai: baudžiame, keliame balsą, suvaržome vaiką („neisi savaitgalį į gimtadienį“), vengiame vaiko („eik į savo kambarį“). Susidūrę su panašiomis, o ypač pasikartojančiomis, vaiko streso reakcijomis, vaikui galime būti linkę „prikabinti“ etiketę:  „blogas vaikas“,  arba „vaiko charakteris blogas“. Kai „prikabiname“ šią etiketą jau automatiškai reaguojame griežtai, pamiršdami pasidomėti: „o kodėl dabar mano vaikas taip elgiasi?“ arba „kas nutiko, kad vaikas reaguoja tokiu būdu?“. Bet liūdniausias, su etikete „blogas vaikas“ susijęs dalykas, pasak S. Shanker, yra net ne tai, kad mes neteisingai suprantame vaiko pagalbos prašymą („aš daužau daiktus, nes man visko yra per daug, ir aš nežinau / nemoku kaip man nurimti“). Liūdniausia yra tai, kad jei su vaiku elgsimės taip, tarsi jis būtų blogas, patys net nepastebėsime, kada vaikas ir pats pradės vadovautis nuostata – „aš esu blogas“. O kai įsitikinimas, kad „esu blogas vaikas “ įsitvirtins – vaikas, dar iki mums spėjant juo nusivilti, jau bus pats savimi nusivylęs. Vaikas nesitikės mūsų pagalbos. Arba nebesugebės jos priimti. Vaikas paprasčiausiai liausis tikėjęs savimi. Kad taip nenutiktų, pasak S. Shanker, į vaiko elgesį mes turėtume pažvelgti per savireguliacijos prizmę.

Savireguliacija yra žmogaus  gebėjimas suprasti ir  valdyti savo emocijas, elgesį, impulsus bei dėmesį socialiai priimtinais būdais – nežeidžiant savęs ir kito. Savireguliacijos įgūdžiai padeda žmogui siekti pozityvių tikslų – palaikyti gerus santykius, mokytis ir išlaikyti aukštą gerovės lygį. Savireguliacijos įgūdžių mes mokomės visą gyvenimą, bet labiausiai šie įgūdžiai lavėja vaikystėje. Svarbu suprasti, kad vaikas mokosi savireguliacijos, kuomet su jam svarbiu suaugusiu asmeniu, vaiką sieja šiltas, pagarba ir supratimu paremtas santykis. O taip pat tuomet, kai vaikas mato, kaip suaugęs asmuo reaguoja į pačias įvairiausias gyvenimo situacijas.

Savireguliacija tikrai nėra impulsyvaus (neapgalvoto) elgesio slopinimas, greičiau, tai sugebėjimas veiksmingai ir efektyviai susidoroti su stresą keliančiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui: triukšmu, reikalavimais, iššūkiais, bauginančiomis vaikystės patirtimis ir pan. Tam, kad vaikas galėtų visapusiškai (akademine, socialine, emocine prasme) vystytis ir tobulėti, jo sužadinimo lygis turi būti optimalus – nei pernelyg aukštas didelis, nei pernelyg žemas. Tai reiškia, kad vaikas neturi patirti pernelyg daug streso. Optimalus sužadinimo lygis reiškia, kad vaikas yra pasirengę sutelkti dėmesį, klausytis, dalyvauti, įsitraukti. O taip pat – ramiai jaustis bei pasitikėti savimi. Mes suaugę, siekdami palaikyti optimalų sužaidinimo lygį, pasitelkiame mums veiksmingas savireguliacijos strategijas. Pavyzdžiui, siekdami sumažinti netinkamas savo pykčio reakcijas – gniaužome kumščius. Siekdami nuraminti įaudrintą nervų sistemą po sunkios dienos – mėgaujamės karšta vonia arba masažu; norėdami išlaikyti budrumą vairuodami po bemiegės nakties – klausomės garsios energingos muzikos ar pan. 

Tuo tarpu vaikui dar labai reikia suaugusiųjų pagalbos mokantis, kokiais būdais jis gali veiksmingai palaikyti optimalų savo sužadinimo lygį. Mūsų suaugusiųjų pareiga yra padėti vaikui suprasti, kada vaiko “varikliukas” jau tuoj tuoj perkais, o kada šis “varikliukas” jau neteks galios.  Pavyzdžiui, tankiai plakanti širdis, greitas kvėpavimas, nerimo jausmas, nesugebėjimas nustygti vietoje – signalai, kurie vaiką įspėja, kad  jo “variklis” tuoj perkais.  Sunkumas susikaupiant,  svyranti galva, besimerkiančios akys  – tai signalai, kad vaiko “variklio” galia pernelyg maža.

Kaip padėti vaikams lavinti savireguliacinius įgūdžius (pagal S. Shanker)?

  • Savireguliacijos pagrindas yra ramybės ir saugumo jausmas, kurį vaikas patiria būdamas kartu su tėvais. Todėl mūsų suaugusiųjų pastangos, pirmiausiai, ir turėtų būti orientuotos į visapusiškai (fiziškai, emociškai, socialiai)  saugaus jausmo tarp vaiko ir suaugusiojo kūrimą. Kurti saugumo jausmą padės suaugusiojo demonstruojama empatija, kantrybė ir jautrumas: gebėjimas pamatyti ir pajausti situacijas žvelgiant iš vaiko perspektyvos, žvelgiant vaiko akimis. Antras dalykas, kuris yra susijęs su saugumo jausmo kūrimu, yra tėvų prieinamumas vaikui. Tai reiškia, kad mes suaugusieji turime rasti laiko pasikalbėti su vaiku, paskaityti pasaką, kartu pažaisti. Kartu su vaiku nuveikti kažką, kas vaikui yra įdomu ir prasminga. Saugumo jausmą padeda kurti ir momentai, kuomet mes pastebime vaiko stipriąsias puses, kuomet džiaugiamės vaiku (tiek jo pastangomis, tiek pasiektu rezultatu). Saugumo jausmą kuria namuose esantys susitarimai ir vaiko turimos pareigos. O taip pat vaikui suteikta galimybė rinktis ir daryti tam tikrus sprendimus.  
  • Geriausiai vaikas mokosi savireguliacijos įgūdžių, kuomet mato tėvų reakcijas susidūrus įvairiomis, o kartais ir labai sudėtingomis, gyvenimo situacijomis. Tai vadinama ko-reguliacija. Kuomet tėvų reakcijos (nuotaikų, veiksmų, jausmų, kalbos lygmenyse), yra švelnios, ramios bet tvirtos, tuomet, ilgainiui,  ir vaikas prisitaiko prie tėvų reakcijų bei panašiai ir pats pradeda reaguoti.
  • Pagalvokime apie savo galimybes namuose sukurti erdvę, kurioje vaikas, galėtų atstatyti optimalaus sužadinimo lygį. Tokia erdvė turėtų būti saugi ir rami. Gal vaiko kambaryje, gal po laiptais, gal svetainės kampelyje. Šioje erdvėje,  kartu su vaiku, galite pridėti pagalvių, pledų, sėdmaišių ir kitų jaukumą kuriančių elementų. O taip pat knygelių, spalvinimo priemonių, triukšmą mažinančių ausinių, streso ir masažinių kamuoliukų, sensorinių indelių bei kitų vaikui nusiraminti padedančių priemonių. Atsiminkime, kad nestruktūruotas, nekompiuterinis žaidimas, o ypač žaidžiamas lauke, yra puikiausias būdas vaikams sumažinti streso lygį.
  • Kai vaikas netinkamai elgiasi, visada užduokime sau  klausimus: „kodėl? ir „kodėl dabar?“. Bandykime suprasti, kokie  veiksniai gali sukelti vaiko streso reakciją. Veiksniai, tokie kaip: per daug laiko prie ekrano, nepakankamas fizinis aktyvumas, vizualiai netvarkinga ir blaški aplinka (angl. visual clutter: per daug spalvų, formų, daiktų ir pan.), miego trūkumas ir per daug nesveiko maisto, kai kuriems vaikams yra „paslėpti streso veiksniai“ – juos šalinkime pirmiausiai.
  • Galiausiai, atsiminkime, kad vaiko  savireguliacijos įgūdžiai yra tampriai susiję su mūsų gebėjimu susidoroti su stresu.  Todėl tėvams labai svarbu tinkamai pasirūpinti ir savo emocine gerove.  Apsvarstykime, kaip dažnai, kaip intensyviai, kokiose situacijose mes patys patiriame stresą. Pasistenkime suprasti, kaip šis stresas veikia mus ir, savo ruožtu, vaiką.
  •  Išsamiau apie tai, kaip galime padėti vaikui išmokti save išreikšti priimtinais būdais galima susipažinti Stuart Shanker knygose: „Self-Reg: How to Help Your Child (and You) Break the Stress Cycle and Successfully Engage with Life” ir “Calm, Alert and Learning: Classroom Strategies for Self-Regulation” autorius

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia