Marius Kundrotas, www.alkas.lt
Tautininkui savos tautos kritika dažnai atrodo tabu. Visgi tikras tautiškumas nėra tautos garbinimas. Tai – meilė savo tautai.
O meilėje visada glūdi sveika kritika. Meilė tenkinasi mažu, bet reikalauja visko.
Ji priima žmogų tokį, koks jis yra, bet įsakmiai nurodo, koks jis turėtų ir galėtų būti.
Aptarkime penkis savo tautos bruožus, kurie labiausiai erzina. Kas erzina savyje ir vieną kitame.
- Atsainumas. Nors lietuviai geografiškai gyvena Šiaurės Europoje, dvasiškai jie – pietiečiai. Lietuviams artima ispanų sąvoka „manjana“, verčiama tiesiog – „atsipalaiduok“. Lietuvis, įsipareigojęs ką nors padaryti, linkęs savo pažadą papildyti dviem žodžiais: „galbūt“ ir „kada nors“. Jei anglas ar vokietis, įsipareigojęs atvykti į susitikimą šeštą, stengiasi atvykti bent pusę šešių, lietuvis atvyks septintą. Jei iš viso atvyks. Lietuviai taip ilgai gyveno slavų valdžioje, kad persiėmė slavišku atsainumu.
- Plebėjiškumas. Lietuviams per šimtmečius sunkiai sekėsi auginti savo elitą. Jis tai lenkėdavo, tai rusėdavo, tai vokietėdavo, tai tiesiog globalizuodavosi. Liaudžiai tekdavo augintis vis naują elitą, kuris vėl kur nors nugrybaudavo. Tautai vis susitraukdavus iki liaudies gimė plebėjiška tautos mąstysena, kurią geriausiai iliustruoja patarlės „iš didelio rašto išėjo iš krašto“ ir „mažiau kalbų, daugiau darbų“. Išsilavinimas iš dorybės tapo yda, o didžiausia dorybe tapo darbas rankomis, o ne smegenimis.
- Pavydas. Nors šis lietuvių bruožas dažnai išpučiamas, sunku būtų įrodyti, kad jis – visiškai išgalvotas. Šis bruožas išplaukia iš jau minėto plebėjiškumo. Jei kaimynas pasistatė didesnį ir gražesnį namą, apsitvėrė aukštesne tvora, tai statistiniam lietuviui nėra jokių abejonių: toks turtas gali būti užgyventas tik suktybe, kyšiais ar vagyste. Darbštesnis ir sumanesnis kaimynas laikomas klastingesniu, svajojant jį išbuožinti. Ši mąstysena įkvėpė ir stribus, ir žydšaudžius.
- Aistringumas. Vėlgi tai – bruožas, išplaukiantis iš plebėjiškumo. Liaudis visad gyvena arčiau gamtos. Ne ta prasme, kad ji rūpinasi gamta, dažnai būna visiškai priešingai, o ta prasme, kad pati priklauso veikiau gyvūnijos nei dvasiniam pasauliui. Protingasis pradas daugumai lietuvių – svetimas. Jie jaučia užuot mąstę. Priešpriešindami mąstymui veiksmą jie patį veiksmą pajungia aistrai.
- Inertiškumas. Nekritiškai priėmę labai abejotiną prielaidą, kad visa, kas šviesu, ateina iš Vakarų, lietuviai įprato juos mėgdžioti, užuot kūrę originalią tautinę kultūrą. Baudžiava Lietuvoje priimta tuomet, kai Anglijoje jau nyko, monokonfesinė santvarka – tuomet, kai Prancūzijoje jos atsisakyta, dabar priimamas kairuoliškas liberalizmas, kuris Vakaruose šviesiausių protų vis labiau kritikuojamas.
Pirmasis bruožas išplaukia iš ciklinės laiko sampratos, pagal kurią laikas vis kartojasi ir nesą grėsmės kur nors pavėluoti.
Antrasis – iš istorinių tendencijų, kai tautos branduolį vis sudarydavo „žemės grumstas“, o aukštesnių idealų siekianti aukštuomenė vis atitrūkdavo nuo šio branduolio.
