Ką daryti dėl maisto švaistymo?

0

Lietuvoje vis plačiau kalbama apie maisto švaistymo problemą ir būtinybę neparduotus maisto produktus atiduoti labdarai. Tai iš tiesų yra svarbu žinant, kad Lietuvoje 2020 m. į skurdo rizikos grupę pateko beveik 21 % gyventojų. Tačiau kartu yra svarbu galvoti, kaip organizuoti visą maisto auginimo, gamybos ir suvartojimo procesą taip, jog maistas neatsidurtų ties išmetimo riba, be to, maistas, kurio nebegalima valgyti, vis tiek būtų panaudotas kitiems tikslams.  

Europos žaliojo kurso ir Jungtinių Tautų darnaus vystymo susitarimai iškėlė tikslą iki 2030 m. sumažinti maisto atliekų kiekį perpus. Akivaizdu, kad to negalima padaryti vien labdaros iniciatyvomis, reikalingas politinis planas ir koordinavimas. VšĮ „Žiedinė ekonomika“ parengė pasiūlymus Vyriausybei dėl maisto švaistymo mažinimo, atkreipdama dėmesį į būtinybę parengti strategiją šiai problemai spręsti. 

Maisto švaistymo praradimai – ne tik maistas 

Maisto švaistymu vadinamas ir maisto praradimas jį auginant, gaminant, pervežant, ir nesunaudoto maisto išmetimas. Šiuo metu Žemės ūkio ministerijos užsakymu vykdoma studija „Maisto švaistymo ir maisto praradimų visoje maisto tiekimo grandinėje lygio ir priežasčių nustatymas bei rekomendacijų parengimas“ atskleis, kiek ir kokiose maisto tiekimo grandinėse susidaro maisto atliekų, kokios to priežastys. Jungtinių Tautų paskaičiavimais, Lietuvoje kiekvienais metais vien namų ūkių lygmenyje vienam gyventojui susidaro apie 76 kg maisto atliekų. Paradoksalu, kad šiais laikais, kai maisto gaminime vartojamos įvairios konservuojančios medžiagos, naudojamas vakuuminis pakavimas ir kitokios naujausios technologijos, prailginančios maisto galiojimą, prekybos centrai ir gyventojai yra apsirūpinę šaldytuvais ir šaldikliais, maisto išmetama daugiau nei bet kada anksčiau. 

Švaistydami maistą visų pirma netenkame jo ir jam išleistų pinigų, bet tai toli gražu nėra visi praradimai. Maistui užauginti yra eikvojami ištekliai, pvz., dirvožemio medžiagos, kurios negrįš į dirvožemį, jei tam nebus imtasi specialių veiksmų. Tiek auginant, tiek gaminant ir pakuojant, tiek parduodant maistą yra naudojama energija – degalams, apšvietimui, įrenginiams, transportavimui ir t. t. Kiekvienas išmestas maisto kilogramas yra ir tuščiai iššvaistyti energetiniai ištekliai – dažniausiai neatsinaujinantys. Prasidėjusi energetinė krizė išryškina, kad mes švaistome tai, ko netrukus galime pritrūkti. Išmestas maistas reiškia ir taršą tiek maistu, tiek pakuočių medžiaga, kuri dažniausiai yra plastikas, tiek šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis. Peržvelgus šį praradimų sąrašą akivaizdu, kad maisto švaistymas yra itin neracionalus ir žalingas visuomenei. 

Reikalinga nacionalinė strategija ir sisteminiai pokyčiai 

Kad pavyktų per dešimtmetį sumažinti maisto atliekų per pusę, nepakanka atskirų iniciatyvų ar švaistymo sumažinimo tam tikroje grandyje – reikia šiai užduočiai įkvėpti arba įpareigoti visus maisto tiekimo sektorius, kad kiekviename mažėtų maisto atliekų. Tam būtina nacionalinė maisto švaistymo strategija, numatanti prioritetus, žingsnius, priemones ir terminus, bei reikalingą pertvarkų finansavimą.  

Vienas akivaizdžiausių būdų sumažinti švaistymą yra įstatyminis įpareigojimas didelėms prekybos, gamybos bei ruošos vietoms užuot išmetus, atiduoti neparduodamą maistą labdarai, kol jis dar gali pasiekti skurdžiau gyvenančių žmonių stalą. Tokia politika įpareigoja prekybos vietas nelaikyti produktų lentynose iki pat jų galiojimo pabaigos, taigi, ir atidžiau planuoti prekybos poreikius. Dalis prekiautojų ir šiuo metu atiduoda besibaigiančio galiojimo maistą labdarai savanoriškais pagrindais, šiam procesui palengvinti ir paskatinti keičiami įstatymai, tačiau Lietuvoje vis dar delsiama maisto atidavimą padaryti privalomu, nes vis dar nepakankamai rimtai žiūrima į maisto švaistymo žalą visuomenei. 

Regint maisto švaistymą kaip problemą mums visiems, jos sprendimas taip pat tampa visų reikalu, todėl investicijos į maisto švaistymo prevencijos priemones galėtų būti ko-finansuojamos, galėtų būti plečiamos fiskalinės priemonės, skatinančios maisto švaistymo prevenciją, taip pat labai pasitarnauti galėtų atskiras etatas Aplinkos ministerijoje, kurio kompetencijoje būtų maisto švaistymo prevencijos užduotys, jis burtų verslus šiam tikslui, paaiškintų taikomas mokestines naudas, apie kurias dabar paprasčiausiai nežinoma.  

Iššūkis kiekvienam – sumažinti išmetamo maisto per pusę 

Maistas, įveikęs visus tiekimo grandinės pavojus ir nupirktas vartotojo, vis dar gali atsidurti šiukšlių dėžėje, ir kaip tik šioje – namų ūkio grandyje – yra sunkiausia taikyti kokius nors įpareigojimus ar įkalbinėjimus. Prikimštas šaldytuvas ir kasdien nukrautas stalas žmonėms tampa jų gerovės matu ir pasitenkinimo priemone, o išmesti yra nesunku, kai to maisto nei pats, nei artimieji neaugino ir negamino. Visgi vartotojiškas nuostatas visuomenėje po truputį keičia dėmesys tvarumui. Štai keletas minčių, kurios gali praversti siekiant savo namų ūkyje išmetamo maisto sumažinti per pusę.  

  • Šiame straipsnyje jau paminėtas siekis sumažinti prarandamo maisto per pusę galioja kiekvienam valgytojui, tad kiekvienas galime priimti šį iššūkį ir leistis į jį kaip į žaidimą. Pradėti verta nuo atidesnio žvilgsnio, kiek ir kokio maisto šiuo metu išmetame per savaitę ar mėnesį – greičiausiai paaiškės, kad kiekiai yra didesni nei manėme. Tada apgalvoti, kaip galėtume sumažinti išmetamo maisto kiekį – galbūt kai kurių produktų vertėtų pirkti mažiau, galbūt nusiteikti suvalgyti, kas liko nuo vakar dienos užuot išmetus. Tada beliks savo planą įgyvendinti ir pasidžiaugti pasiekimais.  
  • Tyrimai rodo, kad nemaža dalis vartotojų nežino etikečių žymėjimo užrašais „Geriausia iki“ ir „Tinka vartoti iki“ reikšmių, tiksliau, nežino, kad jos nėra tapačios. Užrašas „Geriausia iki“ reiškia, kad produkto maistinės savybės yra geriausios iki nurodytos datos, tačiau jis gali būti suvalgytas ir vėliau.  
  • Žaliosios ir maisto atliekos gali būti kompostuojamos, tokiu būdu grąžinant žemei bent dalį prarastų išteklių. Gyvybės ciklas reikalauja, kad tai, kas buvo gyva, grįžtų į žemę ir atgimtų nauja gyvybe. Išmesdami žaliąsias atliekas į šiukšlyną, šį ciklą nutraukiame. Visuotinis žaliųjų atliekų kompostavimas yra kita svarbi žengimo į žiedinę ekonomiką tema, tačiau kiekvienas, turintis žemės sklypą, kompostuoti gali jau dabar. 

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia