„Aš esu gyvenimo duona!“

0

Evangelija (Jn 6, 24–35)

    Sužinoję, kad užežerėje nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“
    O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę stebuklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“.
    Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“
    Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“.
    Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi stebuklą, kad mes pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: ‘Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus’“.
    Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“.
    Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“
    Jėzus atsakė: „Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“.

***

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ernestas Maslianikas

Jėzus buvo realistas ir sugebėjo tobulai atpažinti žmogiškąsias intencijas bei kėslus. Ne tiesos ir Dievo alkis skatina ir motyvuoja žmones, tačiau duonos alkis. Šio pasaulio valdovai savo apgailėtiniems žemiškiems polinkiams tenkinti sukūrė garsų posakį: „Duonos ir žaidimų“. Tokia yra laisvės kaina: už maistą ir pramogas žmonės dažnai pasiryžę atsisakyti tikrųjų vertybių, todėl tokius asmenis galima pigiai nupirkti, juos suvaržyti ar pažeminti.

Tačiau Dievas niekada ir nė už ką neatima iš žmogaus laisvės. Jis negalvoja apie save, galvoja apie mus. Jis nėra egoistas, tačiau mylintis Tėvas, kuris trokšta žmogų apdovanoti. Ir tai daro nuolatos. Kadangi Jis gerbia mūsų žmogiškumą ir poreikius, pirmiausia duoda mums duonos, kuri yra būtina žemiškajam gyvenimui. Tai padaro grūdo žemėje dėka, kurį žmogus savo darbu paverčia duona. Tai padaro ir savo tiesioginio veikimo dėka, kai pamaitina žmones dykumoje Mozės ir Jėzaus laikais. Dievas žino, jog mums reikia kasdienės duonos, o mes žinome, kad turime jos prašyti net ir įdėdami daug savo asmeninių pastangų bei darbo. Galiausiai duona vis tiek yra Dievo dovana.

Dievas žino ir tai, kad ne vien kasdiene žemiška duona žmogus yra gyvas. Žino, kad žmogiškumas tai nėra vien kasdieniai poreikiai, bet ir tie, kurie yra nukreipti į amžinybę. Tačiau amžinųjų vertybių poreikis nėra toks įkyrus kaip pilvo burzgimas. Sielos alkį galima patenkinti duona ir žaidimais, tačiau neilgai. Deja, bet kartais laikas prabėga itin greit, ir žmogus spėja pasisotinti tik kasdiene, bet ne Amžinąja Gyvenimo Duona. Todėl Dievas kovoja dėl mūsų, nori pažadinti mūsų alkį ir apetitą kai kam daugiau, nei vien tik duonai ir žaidimams, kurie tėra kūno ir psichikos poreikiai. Dievas nori mus sujautrinti ir pamaitinti mūsų sielą. Tačiau tai gali padaryti mums pritariant ir pasirenkant tiesą. Nes neįmanoma priversti ką nors sąmoningai valgyti Gyvenimo Duoną. Net ir Dievas turi laukti, kol žmogus pats panorės šios Duonos paragauti ir imti Ją valgyti. O kada panorės? Tada, kai giliai įtikės Kristumi! Todėl viena iš vertai priimti šv. Komuniją sąlygų yra gyvas ir tvirtas tikėjimas. Be tikėjimo galima priimti šv. Komunija daugų daugiausia kaip „pašventintą paplotėlį“, kaip kai kurie žmonės yra įpratę vadinti. Tačiau tai nėra tikras ir veiksmingas šv. Komunijos priėmimas.

Žydai puikiai žinojo, kad stebuklui reikia gyvo tikėjimo ir paklusnumo Dievui. Jie taip pat gerai išmanė Senąjį Įstatymą ir žinojo visus niuansus, kurie apibrėždavo Dievo veikimą net ir paprasčiausiose situacijose. Tačiau jie labiau koncentravosi ties formaliu žinojimu ir formaliu vykdymu. Skurdūs yra žmogiškieji veiksmai be meilės, juos lengva padaryti tuščius ir nieko nereiškiančius, nes vien išorė nėra objektyvumo matmuo. Todėl Jėzus sako, jog visų pirma turi būti vidinis tikėjimas, kuris gaivina žodžius ir išorės veiksmus.

Tačiau ir šičia atsiliepė nepasitikinti ir teisinė Žydų mąstysena, o galbūt pasipūtusi ir nepaklusni kiekvieno žmogaus prigimtis. Kas gi Tu esi, kad mes turėtume Tavęs klausyti? Gal gali padaryti mums kokį stebuklą, kad save parodytum? Keista yra tai, koks kartais neišmintingas gali būti žmogus, kai kas nors vyksta ne pagal jo norą ir ne jo naudai. Dar prieš akimirką jis ieškojo Jėzaus ir Jam dėkojo už stebuklą, o dabar jau visai apie tai pamiršo. Galbūt tie žmonės per mažai Jėzų pažinojo, mažai su Juo bendravo, nesugebėjo gerai į Jį įsiklausyti, todėl Juo ne visiškai pasitikėjo? Tačiau Jėzus išliko atviras visiems. O mums belieka nebedaryti tokių klaidų ir įsiklausyti į tai, ką Jėzus sako. O tuomet gyvo tikėjimo dėka imti pasitikėti Dievu, kuris gerai žino, ko mums labiausiai reikia.

(Pasiremta: www.mateusz.pl)

Bernardinai.lt archyvas


 

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia