Žygis aplink Dusios ežerą

0

Vasara. Kelionių metas. Tolimų, ir tų visai artimų.

Svarbiausia – pirmas žingsnis, o paskui – jų vis daugiau ir daugiau…

Galima skristi lėktuvu, važiuoti traukiniu ar automobiliu, keliauti dviračiu, bet galima ir pėsčiomis. Lankyti tikrai yra ką ir vargu, ar įmanoma išnaršyti visus savo krašto, Lenkijos ar Lietuvos, Europos, kitų žemynų kampelius. Rodos, vienoje ar kitoje vietoje būta, o vis tiek galima atrasti kažką naujo, įdomaus, pažvelgti į tai „kitu kampu“.

Tikriausiai daugelis kraštiečių žino, kur Lazdijai, Meteliai, kur Dusios ir Metelio ežerai ir visas regioninis Metelių parkas. Tačiau įdomu, ar kiekviename kampelyje būta. Gal važiuota mašina, gal dviračiu. O ar teko apeiti aplink Dusios ežerą pėsčiomis? Tokia mintis šovė mums į galvą pažiūrėjus Facebook Microlithuania paskyroje paskelbtą postą (https://www.facebook.com/microlithuania/posts/pfbid02eLWe3ssGnhayMcq8zV7d1MaSsYmuirbkSobyWHUhU9F8wYdQpvuLkqkuEMUSBXqyl).

Pasižiūrėjome ir… vieną sekmadienį nusprendėme pačios šį maršrutą išbandyti. Privažiavome mašina prie Metelių apžvalgos bokšto. Šalia jo yra didelis žemėlapis, o jame – raudonais taškeliais pažymėtas dviračių takas. Tai buvo mūsų pagrindinis orientyras, bet nesilaikėme jo 100 proc. – juk pėsčiomis galima patekti ir į dviračiais neprivažiuojamas vietas.

Metelių apžvalgos bokštas

Jei norite sužinoti, kaip mums pavyko, toliau žiūrėkite fotoreportažą.

Taigi, įprastai žmonės aplink Dusią važiuoja dviračiais arba automobiliais 24 km. Tačiau tie, kuriuos „veža“ galva, o „neša“ kojos – pereina šį maršrutą pėsčiomis, o kai dar norisi ir vandeny tas asfaltu numuštas kojukes pamirkyti, tai išeina ir apie 30 km. Taip ir padarėm abi su Aldute. Mums, norinčioms pasigrožėti Dzūkų jūra, susidarė kiek daugiau kilometrų, bet įveikėme juos palyginti greitai (gal dėl to, kad mus visą laiką vijosi juodi debesys, kurie galiausiai ir pasivijo, ir kaip reikiant išmaudė – net neprireikė Dusios vandens, į kurį po žygio žadėjome nerti).

Žygis įsimintinas! Bandėme eiti kuo arčiau ežero, pakrante, bet, deja, taip nepavyksta: prasibrauti per pelkynus, kemsynus, kur tik pelkiniai vėžliukai gyvena, buvo sudėtinga, tad teko žygiuoti daugiausia asfaltuotu keliu.

O likus maždaug 4 km iki Metelių apžvalgos bokšto, iš kur pradėjom žygį, jau taip kirto lietus! – sauso siūlelio nebeliko. Bet maršrutą įveikėm. Labai rekomenduojame! Žygiuokite ir Jūs!

Visas Dusios pakraštys, kur tik įmanoma prieiti prie palankios maudynėms pakrantės, galima sakyti – tai viena didžiulė „privati valda“. Tik keliose vietose įmanoma ramiai pastatyti mašiną ir nebijoti, kad kažkas iš ten išvarys. Bet mes atėjome „kojomis“, tad ir įžengėm į pirmą pasitaikiusią palapinių ir kemperių (privačią) aikštelę.

Dusios pakraštys vietomis su tokiais, gana aukštais skardžiais.

Kadangi čia viena „privati valda“ buvo arti kitos (skyrė jas tvoros, bet ne iki pat pakrantės), su optimizmu žygiavom pirmyn ir džiaugėmės gražiais vaizdais. Tokių vietų privalumas tas, kad jos gana gražiai sutvarkytos.

Teoriškai net ir privačioje valdoje 10 metrų sausumos nuo vandens krašto priklauso valstybei – tad galima drąsiai ten žygiuoti. Problema yra tik pereiti nuo kelio per „privačią valdą“, kurią dažniausiai žymi vartai su kabančia spyna.

Ėjom, ėjom, o takas siaurėjo, privačios valdos baigėsi. Ir takas tuoj dingo. Čia (nuotraukoje) dar padori pradžia.

Toliau jau buvo tik brūzgynai, kurie netrukus virto pelkynais. Bandėme juos įveikti, laikydamosi kuo arčiau Dusios, aplenkti, bet galiausiai nusprendėme, kad nėra čia ko drumsti pelkinių vėžlių, geliančių uodų ir varmų ramybės. Išėjome kelio link.

Priėjome kitą „privačią valdą“.

Deja, dešinėje matyti, jog prasibrauti pakrante nepavyks…

Pasigrožėjom, ir išėjom į asfaltą…

Toliau teko žygiuoti asfaltuotu keliu. Nerizikavome brautis ežero pakraščiu, nesukome į privačias valdas, nes tokiu būdu tik sukardavome daugiau kilometrų – vis tiek tekdavo grįžti į pagrindinį kelią. Beeinančias mus pasivijo vienas dviratininkas ir klausia: „Bandote pereiti visą taką pėsčiomis?“ O mes tvirtai atsakėm: „Ne tik bandom, bet ir pereisim! Tik gaila, kad daugiausia asfaltu“.

Nuostabios pievos su milijonais gėlių, banguojantys javai…

Pirmas sustojimas po ~15 km Prelomciškių piliakalnio papėdėje.

Pabraidžius Dusios vandeny, kojos atsigavo.

Aišku, užkopėm į Prelomciškės piliakalnį.

Nuo piliakalnio atsiveria puikūs vaizdai į Dusios ežero apylinkę.

Žygiavom toliau. Asfaltuotu keliu. Reta vieta (o gal ir vienintelė) – kur Dusia priartėja prie pat kelio.

Priėjome vienišą Kryžių koplyčią.

Renkasi juodi debesys…

Užsukome į dar vieną „privačią valdą“.


…ir po to, nuotraukų iš maršruto jau nėra, nes po 10 minučių mus užklupo toooks lietus!…

…kad nusifotografavome jau tik įlipusios į mašiną.

O čia mūsų maršrutas.

Gaila, kad nepavyko užsukti į Metelių regioninio parko direkcijos objektą, nes sutrukdė kliokiantis lietus ir tiesiog skubėjome kuo greičiau pasiekti mašiną… bet kitą kartą tikrai užsuksim.

Žygeivės Aldona ir Božena

Aldonos Šimčikaitės ir Boženos Bobinienės nuotr.

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia