Ūsuotas Minsko šėtonas nesustodamas dergia Lietuvą

0

Algimantas Mikelionis, punskas.pl

       Garsiausia lietuvių kilmės valdovų Gediminaičių dinastija į Lietuvos istoriją įžengė XIII amžiaus pabaigoje. Ji Lietuvą valdė iki 1572 metų, kai mirė Žygimantas Augustas. Lietuvių istorijoje ir kultūroje itin garbingą vietą užima žymiausi jos atstovai – Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir Vytautas. Diktatoriaus A. Lukašenkos karinio režimo valdoma Baltarusija mėgina iš Lietuvos perimti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monarchus ir priskirti juos baltarusiams.                       

Minsko pamišėlio A. Lukašenkos kariniam režimui ir už patį Liuciferį baisesniam Aliaksandrui Lietuva jau seniai apskritai yra kaip rakštis minkštoje vietoje.

       Baltarusiai dažnai traukia į mūsų šalį ir mato per nepriklausomybės metus įvykusius pokyčius. Lygina gyvenimą Baltarusijoje ir Lietuvoje bei mato į gerą pasikeitusį mūsų gyvenimą. Mes baltarusiams – jau Vakarai. Dar ne tokie kaip Švedija, Norvegija ar Anglija, bet jau tikrai palikome toli Rytų kaimynus. Dar ne taip seniai pasitaikydavo ir lietuvių (netgi iš Lazdijų rajono), kurie nuvykę į Baltarusiją ir pamatę sutvarkytas pakeles ar iššluotą Minską, pradėdavo postringauti apie tai, kokia ten tvarka, bet apsaugok, Dieve, nuo tokios „tvarkos“. A. Lukašenkos režimas yra sutvarkęs tik išorę, o už gražaus fasado dedasi bjaurūs ir kraupūs dalykai. Apie demokratijos nebuvimą nėra ką ir kalbėti, nes visi prisimename, su kokia brutalia jėga ir žiaurumu A. Lukašenkos tarnai susidorojo su taikiai protestuoti išėjusiais gyventojais. O ar kas pasidomi, kokio dydžio eilinio baltarusio atlyginimas ir kokios kainos parduotuvėse? Kokios pensijos ir kiek uždirba gydytojai? Ar kas nuvažiuoja į provincijos glūdumą? Juk jeigu viskas ten taip gerai, tai kodėl baltarusiai plūsta į mūsų prekybos centrus? Ne visų iš ten grįžusių pasakojimus reikia priimti už gryną pinigą. Kai kas pasakoja, kad Baltarusija – rojus žemėje. Tik kažkodėl niekas į ten neplūsta gyventi ir dirbti, o važiuoja į Vakarus. Galima patikėti tik protingų, objektyvių ir nesergančių sovietmečio nostalgija pasakojimais. Bet Baltarusijoje gyvena ne vien kvailiai ir jie puikiai mato, kaip mes gyvename, ir mums pavydi, kaip mes kažkada pavydėjome demokratinėms Vakarų valstybėms. Ir pamatę, kaip mes tvarkomės, baltarusiai nebenori gyventi milžiniško absurdo ir melo karalystėje.

      Tik apmaudžiausia, kad dalis tautiečių vis dar dairosi į Baltarusiją ir Rusiją su neblėstančia nostalgija ir vis prisimena, kaip neva gera buvo gyventi sovietmečiu. Na taip, tada jie buvo jauni, gražūs, sveiki. Bet prisiminti reikia ne tik jaunystę, o ir menkas algeles, visuotinį prekių stygių, vadintą deficitu, geležinę uždangą, kai išvyka į Vakarų valstybes buvo neįgyvendinama svajonė. Ką ten į Vakarus, į Lenkiją, kurios sieną dabar kirsdami net neprisimename spygliuotų vielų. O kokį džiaugsmą sukeldavo iš tolimo užsienio gautas siuntinys su gėrybėmis, kurių dabar apstu mūsų parduotuvėse. Kai kas, be abejo, sakys, kad tuomet buvo lygybė tarp žmonių. Bet komunistų partijos nariai ir jų artimieji jau tada puikavosi paprastam žmogui nematytomis, negirdėtomis privilegijomis, apie kurias eiliniam žmogeliui telikdavo pasvajoti.

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia